Ištvermės žygiuose – nugalėti save

Eglė KVIESULAITIENĖ

100 kilometrų pėsčiomis įveikęs vilkaviškietis patirtą jausmą vadina savęs išbandymu. Nors buvo momentų, kai mintyse keiksnojo dieną, kurią užsiregistravo į pėsčiųjų žygį, dabar žygeivis svarsto ir dar sunkesnius variantus.

Trūksta judėjimo

Vilkaviškietis policijos pareigūnas Darius Plikynas pats stebisi, kaip ši aktyviojo laisvalaikio forma sugebėjo jį taip įtraukti, kad neliko jokių abejonių. Vyras juokauja vis dar bandąs išsiaiškinti to fenomeno priežastį. Į pirmąjį savo pėsčiųjų žygį vilkaviškietis išėjo vos prieš devynis mėnesius, praėjusių metų rugpjūtį, ir nuo to laiko ant jo stalo jau sugulė septyni pėsčiųjų žygių diplomai.

Darius sako niekada aktyviai nesportavęs, vasarą, kaip ir visi, pavažinėdavęs dviračiu, o fizinio krūvio pakakdavo ir nemažame savo namo sklype. Tačiau pasigesdavo aktyvesnio judėjimo, mat didžiąją dienos dalį praleisdavo kabinete ar automobilyje.

Todėl kai pažįstamas jį pakalbino lėkti į tarptautinį žygeivių festivalį ir dalyvauti pėsčiųjų žygyje, Darius linktelėjo galva. Tačiau prisipažįsta tuomet lengvabūdiškai pajuokavęs ir visai nesitikėjęs, jog draugas tai priėmė rimtai. O netrukus sužinojo, kad jau yra užregistruotas į žygį ir per dvi dienas Jurbarko krašto takais teks įveikti 64 km.

Vadina avantiūra

Dabar Darius prisipažįsta, jog tai buvusi savotiška avantiūra, nes apie pėsčiųjų žygius neką išmanė, neturėjo specialios avalynės, neįsivaizdavo, kokį fizinį ir psichologinį krūvį teks atlaikyti. Todėl jau po pirmos dienos, kai buvo įveiktos trys dešimtys kilometrų, Dariui norėjosi sprukti namo. Kojas nenusakomai maudė, kulnai ir pirštai buvo nuėję pūslėmis. O dar kai sužinojo, kad draugas jį kiek prigavo, mat tame pačiame žygyje pradžiai buvo galima rinktis ir trumpesnį maršrutą, dėl šios avantiūros mintyse pradėjo save keiksnoti.

Vis dėlto kitą dieną, kai visi 64 km buvo įveikti, atėjo tas nenusakomas palaimos jausmas, kuris apima alpinistus, įkopusius į kalno viršūnę, ar maratono bėgikus, pasiekusius finišą.

Ko gero, tas jausmas ir tapo varomąja jėga, paskatinusia vos praėjus kojų skausmui užsirašyti į kitą žygį „Pergalių ir kovų keliais“. Šiaulių krašte, Baisogaloje, organizuotame žygyje teko įveikti 52 km. Vėliau buvo kiek trumpesni, tačiau fiziškai sudėtingesni proginiai žygiai: Višakio Rūdoje „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“, skirtame Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos vadui kapitonui Aleksandrui Grybinui-Faustui atminti, įveikti 37 km, Ežerėlyje vykusiame naktiniame žygyje „Tauriečiai“, skirtame Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanams atminti, – 20 km, Eržvilke, „Kęstutėnų“ trasoje, – 36 km, Nemuno kilpomis – 55 km.

Specialiai nesiruošė

Trumpesnių žygių trasos – sudėtingesnės: jos veda kalnais ir pakalnėmis, vingiuotais miško takeliais, o žiemą – slidžiais, apledėjusiais keliukais.

Vis dėlto Darius pripažįsta, kad sunkiausias buvo šį šeštadienį įveiktas ištvermės žygis „Pėsčiomis pajūriu 2017“. Tai trečiasis didžiausias Baltijos šalyse ištvermės žygis. Ryžęsis įveikti tiek kilometrų, vilkaviškietis prisipažino niekaip specialiai nesiruošęs. Tiesa, tinkamą žygiui apavą jau buvo įsigijęs. Informacijos, ko gali prireikti tokiame žygyje, ieškojo internete ir žygeivių forumuose.

Iš vakaro nuvykęs į pajūrį ir pernakvojęs automobilyje, 7 val. ryto jis jau startavo iš Smiltynės ir pajūriu Nidos link keliavo su kitais žygeiviais, kurių šiame žygyje buvo užsiregistravę apie 8 tūkstančius. Tiesa, dauguma rinkosi trumpesnius maršrutus: 12, 5 km, 25 km, 50 km per dieną ar 50 km per naktį. Apie 600 dalyvių panūdo įveikti patį ilgiausią ir sunkiausią maršrutą – 100 km per parą. Deja, finišą pasiekė ne visi.

Kol pajėgi – eik

D. Plikynas pasakojo, jog pėsčiųjų žygių organizatoriai „TrenkTuras“ puikiai pasirūpino, kad dalyviams būtų kuo mažiau rūpesčių. Kas keletą kilometrų buvo įrengti poilsio ir pagalbos punktai, kur žygeiviai galėjo pasipildyti vandens atsargas, išgerti arbatos, pailsėti, pavalgyti, susitvarstyti nutrintas kojas, netgi pasinaudoti masažo paslaugomis.

Tiesa, laiko ilgam poilsiui nebuvo, nes reikėjo laiku suspėti į kiekvieną registracijos punktą, be to, 100 km įveikti per 24 valandas. Tad per visą parą Darius buvo atsisėdęs numigti vos porą kartų po keliolika minučių.

Nors daugeliui atrodytų, jog įveikus kelis ar keliolika kilometrų reikia ilgesnio poilsio kojų raumenims, Darius sako taip manęs tol, kol nedalyvavęs žygiuose. Mat ilsintis kojų raumenys atšąla ir vėl pradėti eiti būna daug sunkiau.

– Kol pajėgi, tol reikia eiti be pertraukų, – įsitikinęs vilkaviškietis žygeivis. – Prisėdus ilsėtis nenori klausyti ne tik kojos. Pradeda lįsti įkyrios mintys, kad gal daugiau nebereikia, gal jau užteks.

Įrodyti sau

D. Plikynas prisipažino, jog šiame žygyje jam ne vieną kartą buvo atėjęs toks momentas, kai norėjosi viską mesti. Tačiau mintyse sakė vis raginęs save fraze „aš galiu“. Įveikusį pusę maršruto Darių Nidos poilsio punkte ištiko termošokas.

– Apie tokį dalyką buvau girdėjęs, bet jį patyriau pirmą kartą. Visą kūną taip krėtė drebulys, kad nepajėgiau puodelio su arbata prinešti prie burnos, – prisipažino atkaklus vilkaviškietis. – Tada iš bendražygių sužinojau, jog žygyje labiau praverčia sintetiniai, o ne natūralių pluoštų drabužiai. Mat sintetika greičiau išgarina prakaitą, rūbai nekaupia drėgmės.

Vis dėlto visas žygyje ištikusias negandas Darius įveikė. Jį telefonu nuolat palaikė šeima. Tuomet, kai pamariu per Preilą, Pervalką, Juodkrantę sugrįžo atgal į Smiltynę, vilkaviškietį apėmė neapsakomas jausmas ir pasididžiavimas savimi.

– Nors kai kas, išgirdęs apie mano pomėgį, pasukioja pirštą prie smilkinio, man žygiai – didelis malonumas. Jie padeda atitrūkti nuo gyvenimo rutinos, „išvalyti“ galvą nuo problemų ir rūpesčių, praleisti laiką gamtoje, praplėsti akiratį, aplankyti vietas, kur niekada nebuvai. Ir, be abejo, įrodyti sau, kad galima įveikti, rodos, neįveikiamus dalykus, – sakė D. Plikynas.

Nors kojos dar jaučia šeštadieninį nuovargį, Darius jau planuoja naujus žygius. O paklaustas, ar jau įveikė didžiausią užsibrėžtą maršrutą, tik šypteli:

– Yra toks maršrutas „Extreme 2×100“. Būtų įdomu išmėginti.