Atradimas Vištytyje – kalvotoji Suvalkija

Apie Vištytį rašo „Lietuvos žinios“.

Didžiausias nustebimas buvo per Dzūkijos kalveles nulingavus tiesiai ant Vištyčio apylinkių kalvų. Jokių apdainuotųjų Suvalkijos lygumų. Netrūksta čia ir ežerų ežerėlių. Vištyčio regioninis parkas saugo tą išskirtinį, kalvotąjį, ledynmečio sustumdytą reljefą. Yra kur pedalus paminti net kalnų dviračių mėgėjams. Netoli Vištyčio esanti Dunojaus ketera – pati aukščiausia Suvalkų moreninės aukštumos dalis, su kitomis kalvomis (Pavištyčio, Stankūnų) virš Vištyčio ežero iškilusi 110 metrų. Dunojaus kalnas siekia 285 metrus virš jūros lygio. Lenkijoje – dar didesnė Suvalkų kalvyno dalis. Klonyje įspūdingai dunkso Dunojaus ežerėlis, skiriantis Lietuvą nuo Lenkijos. „Per paskutinį ledynmetį nuo pagrindinio ledo kalno atsiskyrė trys galingi liežuviai. Slinkdami pro Suvalkiją jie suformavo lygumas, o prie Vištyčio pasiuto – sustumdė dideles kalvas, prirausė daug akmenų, pritaškė mažų ežeriukų. Mūsų kraštą ledynas pavertė nepakartojama kalvotąja Suvalkija. Vietiniai juokauja, kad derlius čia renkamas du kartus: pirmiausia – akmenys, o paskui – ką pasėji. Kaip yra pasakojęs vienas senolis, Vištyčio arkliai buvo išmokyti tokią žemę arti – plūgu užkabinę akmenį iškart sustodavo, kad artojas jį nuridentų nuo padargų, plūgo nesugadintų. Žmonės akmenis sukraudavo galulaukėj, o žiemą veždavo į Vokietiją ir brangiai parduodavo. Vištyčio ūkininkai bijojo arklius pirkti iš kitų kraštų, iš gerų žemių, nes tie buvo nepratę akmenis „rinkti“, – pasakojo Vištyčio regioninio parko direkcijos kultūrologė Rimutė Gagienė. – Parkas užima 10 tūkst. ha plotą, o jame turime net 14 didesnių kaip pusė hektaro ežerėlių. Tarp išraiškingų kalvų yra įkritęs Šakių ežerėlis. Šią vietą turistai vadina antrąja Lietuvos Šveicarija.“ Visas krašto unikalumas, įdomiausi kampeliai pristatomi naujoje ekspozicijoje. Ją galima aplankyti šį rugsėjį atidarytose Vištyčio regioninio parko direkcijos patalpose, įrengtose senos parduotuvės pastate miestelio centre. Net dirbdamos ūkio darbus suvalkietės ryšėjo puošnias prijuostes. Vištyčio regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje demonstruojami ir etnografiniai šio krašto kostiumai.

Pats svarbiausias – ledyninės kilmės Vištyčio ežeras, apimantis net 17 kv. km (Lietuvai priklauso 5, 4 kv. km). Teigiama, jog jis susidarė ištirpus didžiuliam ledynui. Baltijos jūra tada dar buvo apledėjusi. "Tikime, kad mūsų ežeras atsirado seniau negu Baltijos jūra. Vištytis iš tirpstančio ledyno gavo 250 mln. tonų labai gėlo vandens – 8 metrų gylyje dar galima įžiūrėti nardančias žuvis, – kalbėjo R. Gagienė. – Daug kas Vištytį vadina Europos Baikalu."

Trijų valstybių sandūroje

„Gyvename trijų valstybių sandūroje – netoli Vyžainių ant rudo granito stulpo yra Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos herbai. Tačiau Vištyčio ežero pavadinimas toks gražus, kad jo nevertė nei rusai, nei lenkai. Žemėlapiuose tai – Vištyneckoje ozero, Wisztynieckie jaziero“, – teigė kultūrologė. Pasak regioninio parko darbuotojų, keliaujant reikia būti atidiems. Kai kur visai prie pat kelio stulpeliai įspėja, kad tai jau pasienio zona. Gamtiniais reikalais įžengsi kokį metrą per daug į mišką, ir, žiūrėk, jau prisistatys pasienietis. Ežeras, per kurį driekiasi Lietuvos ir Rusijos siena, saugomas lazerių. Jei koks žvejys netyčia per toli nusiiria, rusų pasieniečiai neatplaukia, tik iš Maskvos skambinama į Vilnių, o iš Vilniaus gaunamas raginimas pasiimti savo pažeidėjus. Paskelbus nepriklausomybę mums buvo atitekę tik 39 ha Vištyčio ežero, kurį Lietuva dabar dalijasi su Rusija (remtasi sena Lietuvos ir Vokietijos siena). Tai, pasak R. Gagienės, būtų leidę tik per kokį žingsnį įbristi į jo vandenį. Tačiau Lietuvai tuomet pavyko išsiderėti didesnį plotą ir dabar turime 400 ha – siena ežere pažymėta maždaug už 200 metrų nuo kranto. Plaukioti jau yra kur. Tik žvejai apgailestauja, kad vertingos gėlavandenės seliavos atsidūrusios Rusijos plotuose, mat ten ežeras gilesnis – kai kurios vietos siekia iki 55 metrų. Vietos gyventojams buvo kilę problemų ir dėl sienos. Štai vienos Vištyčio folklorinio ansamblio "Šilojai" dainininkės sodybą kirto Lietuvos ir Rusijos valstybės siena. Namas atsidūrė vienos šalies teritorijoje, tvartai – kitos. Moteris 14 metų vaikščiojo į ansamblio repeticijas Vištytyje kirsdama sieną. Galop šią problemą pavyko išspręsti: Rusijai buvo atiduotas plotelis žemės kitur, o sodyba atsidūrė Lietuvos teritorijoje.

Vištyčio regioninio parko direkcijos pastate pristatomoje ekspozicijoje galima išvysti "grenzkartes" – jas turėdami vietos gyventojai, sumokėję 2 litus, galėdavo kirsti Vokietijos sieną, eiti dar 15 km, bet tą pačią dieną privalėdavo grįžti atgal.

"Vištytyje žmonės apsigyveno apie 1530 metus, kai karalienė Bona Sforca kolonizavo Prūsijos pasienį ir pradėjo steigti naujas gyvenvietes. Jos sūnus Žygimantas Augustas 1570 metais suteikė miesteliui Magdeburgo teisę. Nuo tada Vištytis dėl patogios geografinės padėties pradėjo klestėti, ypač kai atsikėlė daug žydų amatininkų", – aiškino R. Gagienė.

Velnio parsineštas Puntukėlis

Vištyčio apylinkėse netrūksta įdomių gamtos paminklų. Ledynas toliau nepastūmė ir likus kilometrui iki Vištyčio, Nebūtkiemio kaime, paliko milžinišką akmenį. Tai šeštas pagal dydį riedulys Lietuvoje – 4 m aukščio, 7 m ilgio ir beveik 5 m pločio. Tokie jo matmenys yra virš žemės, o giliau, suvalkiečių manymu, slepiasi dar daugiau. Taigi akmuo galbūt ir penktas pagal dydį. Kopėtėlėmis galima užlipti ant jo viršaus ir pamirkyti pirštus į "stebuklingą" vandenį, kuris nuolat kaupiasi "velnio pėda" vadinamoje įduboje. Senovėje šis akmuo buvo maldų aukuras. XVIII amžiaus Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis minimas kaip Švenčiausiosios Trejybės akmuo. Vietos gyventojai riedulį labai gerbė, apgadino tik vokiečiai okupacijos metais – bandė susprogdinti ir panaudoti statyboms, bet nuskėlė nedidelę jo dalį. Kaip byloja liaudies mitologija, šį akmenį, kaip ir apie daugelį kitų Lietuvos riedulių, velnias irgi nešė bažnyčiai sugriauti. Tačiau suvalkiečiai nebūtų suvalkiečiai, jei savo akmeniui nebūtų suteikę svarbesnio vaidmens. Pasakojama, kad velnias nubėgo net iki Anykščių, pas Puntuką, ir paprašė jo paskolinti savo sūnų Puntukėlį šiems blogiems kėslams įgyvendinti. Taigi Vištyčio akmuo dar vadinamas Puntukėliu. Bet nešant pragydo gaidys ir akmenį teko mesti. Metė su dideliu trenksmu – aplink iškilo daugybė akmenų, kalvelių. O kad vėliau jį atpažintų, savo pėda paženklino.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Keliones/atradimas-vistytyje-kalvotoji-suvalkija/209010

© Lietuvos žinios