Tautinio atgimimo ąžuolyno fotometraštininkas

Regina JASUKAITIENĖ

Romas Čėpla daugžodžiauti nemėgsta. Jo žodžiai rupūs, suvalkietiškai taupūs. Daug iškalbingesni darbai – nuotraukos. Ištisas archyvas!

Nuotraukas skaičiuoja tūkstančiais

Fotografuoti R. Čėpla sakosi pradėjęs būdamas dar šeštoje klasėje ir su fotoaparatu nebuvo išsiskyręs visą savo gyvenimą. Kai prisėdame prie kompiuterio, įsitikinu, kad jame – daugiau nei 20 tūkstančių nuotraukų. Mane labiausiai domina Tautinio atgimimo ąžuolyno vaizdai, jo istorija.

Pradžių pradžia – 1989-ieji. Balandis. Lietuvos žmonės kviečiami į talką sodinti ąžuolų ir tuo išreikšti savo tautos laisvės troškimą. Ir plūstelėjo jie iš visų Lietuvos kraštų! Pirmasis balandžio savaitgalis buvo kaip niekad žvarbus, taškėsi šlapdriba. Klimpo sunkvežimiai, atvežę ąžuoliukus, klimpo žmonės, tačiau visų veiduose – džiugesys, veržlaus laisvės gūsio įkvėpus. Šie pirmojo masinio tautos laisvėjimo vaizdai – patys įspūdingiausi. Nuotraukos nespalvotos, netikėtos, nerežisuotos akimirkos, įamžinančios žmonių veidus, judesius, ryžtą.

Kitame cikle – Jono Basanavičiaus sodybos atstatymo darbai. Architektė Živilė Mačionienė pagal archyvinius duomenis ir išlikusius pamatus parengė sodybos projektą. R.Čėpla pasakojo, jog ir anksčiau patriotiškai nusiteikę žmonės braidžiodavo po apleistą Basanavičynę (buvo likusi tik apgriuvusi troba, apaugusi nešienaujamomis lankomis). Vasario 16-ąją visuomet čia degdavusios žvakutės. Nors sovietų saugumiečiai tomis dienomis būdavo itin akyli, atsirasdavo drąsuolių, kurie, rizikuodami savo laisve, budino tautą, ragindami neprarasti vilties…

Tremtimi paženklinti metai

Iš to, kaip žmogus pasakoja ir apie ką pasakoja, galima pajusti, kuo jis gyvena, kokios jo vertybės. Tautinio atgimimo ąžuolyno fotografu R. Čėpla tapo neatsitiktinai. Meilė savam kraštui atitekėjo iš gelmių – tėvų ir protėvių gyslomis. Abu tėvai – tremtiniai. Tėčio tėvai turėjo 23 ha žemės, seneliai iš motinos pusės – 17 ha derlingos, gerai prižiūrėtos žemės, ūkis buvęs pavyzdinis. Tai ir buvo trėmimo priežastis. Gyvuliniais vagonais jie buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą, į Didįjį Ungutą. Ėjo 1948-ieji. R. Čėplos tėvai susipažino tremtyje, ten 1950 metais gimė ir būsimasis fotografas. Po trejų metų tėvai išsiskyrė. Į Lietuvą Romas grįžo 1957 m. su mama. Pradėjo eiti į Alvito mokyklą, vidurinę baigė Vilkaviškyje. Čia ir pasiliko. Įgijo kino operatoriaus specialybę, tikėdamasis, kad išvengs tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Nepavyko. Paėmė į desantininkų dalinį. Prieš išeidamas į armiją spėjo apsivesti. Jaunas amžius netapo kliūtimi šeimos tvirtumui: su žmona Terese išaugino dukras Aušrą ir Jurgitą, o dabar abu džiaugiasi anūkais.

Įrašytas į juoduosius sąrašus

Iš kariuomenės R. Čėpla grįžo 1972 metais. Tais pačiais metais, kai ne tik Kauną, bet ir visą Lietuvą nušvietė gyvas ugnies fakelas – Romas Kalanta. Į visus buvusius tremtinius, politinius kalinius sovietų saugumas žvelgė lyg pro didinamąjį stiklą, o tokių įvykių metu – ypač. Tokį „atidų“ žvilgsnį nuolat jautė ir R. Čėpla. Jis įsidarbino Vilkaviškio siuvimo fabrike radijo laidų vedėju. Fabrikas turėjo savo radiją, kuris pranešdavo svarbiausias vietines žinias. Vėliau R. Čėpla perėjo dirbti į Vilkaviškio rajono laikraštį, kuris tuo metu vadinosi „Pergalė“ (dabar „Santaka“). Redakcijoje jis išdirbo 36-erius metus. Per tokį netrumpą laiką būta visko: ne kartą saugumo buvo apklausiamas, laikomas suimtas. Kartą, eidamas pro Spalio revoliucijos šventėms statomą tribūną, paklausęs: „Kam saugojat, ar bijot, kad prikakos?“ Už tokį akibrokštą grėsė būti išmestam iš darbo, o gal ir griežtesnė bausmė. Laimė, laikraščio redaktorius Povilas Jankys apgynė savo darbuotoją sakydamas, jog laikraštis negali likti be fotografo, ir parsivežė R. Čėplą iš „daboklės“. Fotografas išvengė bausmės, bet į juoduosius sąrašus buvo įrašytas visiems laikams. Užvestoje byloje atsirado dar vienas įrašas… O jų susikaupė daug. Atgavus nepriklausomybę, buvo galima pavartyti bylas, kurių nespėta sunaikinti. R. Čėpla sako, kad jo byla buvusi ganėtinai stora: pro saugumiečių ausis nepraeidavo neišgirstas joks aštresnis, laisvesnis žodis, nepraslysdavo joks tautiškumo ženklas… Dėl to vilkaviškietis nuolat būdavo šaukiamas į karines pratybas, o po Černobylio elektrinės avarijos jau buvo įsidėjęs rūkytos dešros ir suvalkietiškų lašinių – neabejojo, jog bus vežamas į darbus. Tačiau jį ir vėl išgelbėjo… fotoaparatas. Šį kartą užtarė partijos rajono komiteto sekretorius, sakydamas, kad ofsetu spausdinamas laikraštis negali likti be nuotraukų. R. Čėpla – patyręs fotokorespondentas, tokį nelengva pakeisti.

Įkvepiantis ąžuolyno dvasingumas

Kurdamas Tautinio atgimimo ąžuolyno fotometraštį, R. Čėpla kartu įprasmino visos tautos gyvenimą: 1991 m. pasodinti ąžuoliukai Sausio 13-osios aukų atminimui, 1995-aisiais atidengta skulptūra – simboliniai Ąžuolyno vartai, 1998-aisiais savo vardinius ąžuoliukus sodino Kovo 11-osios akto signatarai… Nuotraukose atgimsta įžymių tautos atstovų veidai: savo ąžuoliukus sodina prezidentai Algirdas Brazauskas, Dalia Grybauskaitė, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius…

R. Čėpla ąžuolyną aplanko ne tik per jo „gimtadienį“ – balandžio paskutinį šeštadienį. Čia visus metus vyksta įvairūs renginiai, šventės, kurių akimirkos užfiksuotos nuotraukose. 2012 m folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“ buvo ypatingas ir pačiam fotografui. R. Čėpla papuošiamas ąžuolų vainiku, o jo nuotraukos, užfiksavusios Tautinio atgimimo ąžuolyno pradžią, tampa nuolatine paroda, iškabinta J. Basanavičiaus gimtinės patalpose.

„Ąžuolynas man gražus visais metų laikais, – sako fotografas R. Čėpla. – Aplankau jį ir tuomet, kai nėra jokios šventės. Graži ta jo tyla, susikaupimas. Ypač man patinka ruduo. Tuomet ąžuolynas gilesnis, spalvingesnis. Gražūs ąžuolai ir žiemą. Atsidengia kamienai, lietaus, vėjų, saulės išgraužtos rievės. Medžiai tarsi apsinuogina, atidengdami visą savo stiprybę.“

Žiūrėdama į R. Čėplos nuotraukas pastebiu tokią tendenciją: pirmosiose didesnis dėmesys skiriamas įvykiams, daugiau judesio, žmonių, jaučiamas noras „užgriebti“ kuo daugiau, fiksuoti įvykius kuo plačiau, nieko nepraleisti, visur dalyvauti.

Vėlesnėse nuotraukose atidžiau įsižiūrima į detales, ritmas lėtesnis, žvilgsnis gilesnis. Niekur tarsi nebereikia skubėti – ąžuolynas jau pasodintas, tapęs jaukia, ramia erdve mūsų dvasingumui skleistis. Žmonės sukūrė gamtos šventovę – tautos atgimimo liudytoją, dabar ąžuolynas kuria žmonių dvasingumą… Šią tendenciją man atskleidžia fotografo R. Čėplos nuotraukos. Jose – akmens ir medžio sugretinimas, vedantis į filosofinius apmąstymus, žirgas su raiteliu, šuoliuojantys ąžuolų giraite, asocijuojasi su Vytimi, laužų liežuviai, spragsinčios malkos – žvilgsnis į amžinybę, o čia pat rudens pakąsti lapai primena apie amžiną kaitą Gyvybės rate. Čia susitinka laikinumas ir amžinybė, trapumas ir tai, kas neįveikiama: žmonių valia, viltis, laisvės troškimas. Laisvės, dėl kurios kovojo tėvai ir proseneliai…

Gyvenimo vertybės nepakito

Atskira R. Čėplos fotografijų tema yra buvusių sovietų aukų – tremtinių, politinių kalinių, partizanų – atminimo įamžinimas. Nuotraukose – paminklų atidengimai, šventės, žmonių susitikimai. Ši tema sudaro atskirą ciklą, kuris labai glaudžiai susijęs su Tautinio atgimimo ąžuolyno idėja, išreiškiančia meilę savo valstybei, savo laisvei, tautiškumo išsaugojimui.

Tai, ką menininkas fiksuoja, rodo jo dvasines vertybes. Per gyvenimą jos liko nepakitusios: R. Čėplai tai – gimtoji žemė, tauta, šeima, laisvė, pastovumas, ištikimybė.

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas