Europos paveldo dieną kopė į piliakalnius

Renata VITKAUSKIENĖ

Šiemetinė Europos paveldo diena (EPD) „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“ skatino suvokti šios srities paveldo istorinę, mokslinę ir emocinę vertes. EPD veiklas – konkursą ir ekskursiją – rajone organizavo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus.

Įpusėjus rugpjūčiui Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus paskelbė EPD skirtą konkursą „Vilkaviškio rajono piliakalniai“. Tiesa, jame mūsų rajono gyventojai dalyvavo ne itin gausiai. Konkurso nugalėtoja tapo Leonarda Gaurylienė iš Didžiųjų Šelvių kaimo, jai žiniomis šiek tiek nusileido Laima Ivanauskaitė, Klampučių kaimo bendruomenės pirmininkė, trečiąją vietą pelnė istorijos mokytoja Virginija Pačkauskaitė-Venskūnienė.

Rugsėjo 15-ąją, kaip buvo iš anksto žadėję, konkurso organizatoriai dalyvius pakvietė į pažintinę ekskursiją po Vilkaviškio rajono piliakalnius. Sykiu su konkursantais į piliakalnius kopė patys EPD rengėjai, muziejininkai, kiti istorija besidomintys keliauninkai. Po Vilkaviškio kraštą taip pat žvalgėsi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės teritorinio padalinio laikinoji vadovė Violeta Kasperavičiūtė.

Ekskursantai turėjo progos pamatyti istorinio kultūrinio kraštovaizdžio įvairovę, unikalumą ir vertę, suvokti jo objektų išsaugojimo svarbą, sužinoti apie istorinių žinių teikiančius šaltinius.

Ekskursijos maršrutas nuo Piliakalnių vedė Pajevonio, paskui – Vištyčio link. Net ir ne pirmą kartą lankantis tose vietovėse, žvalgantis nuo piliakalnių viršūnių buvo galima sužinoti, patirti kažką naujo, mat apie kiekvieną objektą nuoširdžiai pasakojo konkrečiai vietovei ir apskritai kraštotyrai neabejingi žmonės.

Pavyzdžiui, prie Piliakalnių piliakalnio ekskursijos vadovė muziejininkė Elena Rupeikienė kalbėjo: „Šitose vietose buvo rasta ūkinių duobių. Tai buvo, sakytum, šiukšlių duobės, į kurias gyventojai metė viską, kas jiems buvo nereikalinga. O tas, kas anuomet buvo nereikalinga, dabar tampa istoriškai itin vertingu radiniu, istorijos pažinimo šaltiniu. Ūkinėse duobėse rasta iečių antgalių, metalinių peilių, sagių, grublėtosios, brūkšniuotosios keramikos pavyzdžių, molinių verpstukų, tinklų pasvarėlių.“

Maršrute buvę Piliakalnių, Kunigiškių (Pajevonio), Jotkalnio, Dabravolės piliakalniai turistus traukė vaizdais ir istorijomis. Pavyzdžiui, svarstoma, ar negalėjo Piliakalnių piliakalnis būti ta vieta, kur stovėjo legendinė kunigaikščio Margirio pilis. Istorinės vietos turistus viliojo iššūkiu savo kojomis įveikti senąsias Suvalkijos kalvas, pasigrožėti nuo jų atsiveriančiais rudenėjančiais kraštovaizdžiais.

Prie minėtų objektų nukreipia kelio ženklai, yra kur pastatyti automobilius, šlaitai ir papėdės nuvalyti arba žolė bei krūmokšniai pjaunami šiuo metu, piliakalniai matomi iš toliau. Kad taip ir būtų – vietos seniūnų rūpestis. Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė džiaugėsi gavusi darbininką, kurio triūsas aiškiai matomas ir yra tikrai reikalingas. Jau mėnuo prie Piliakalnių piliakalnio darbuojasi per darbo biržą įdarbintas vyriškis, kuris šlaituose pjauna žoles, beatželiančius krūmus ir kt.

Vis dėlto dar tikrai yra ką nuveikti, kad istoriniai objektai turizmui būtų pritaikyti šiuolaikiškai. Kultūros paveldo specialistė V. Kasperavičiūtė priminė: „Yra patvirtintas projektas sutvarkyti Piliakalnių piliakalnį, padaryti naujus laiptus. Kol kas darbai dar nepradėti, Savivaldybė juos pradės, kai gaus finansavimą.“

Paveldosaugininkė atkreipė dėmesį, jog dabar reikalaujama, kad piliakalniai kraštovaizdyje būtų „eksploatuojami“ dvejopai. Viena vertus, jie patys turi būti gerai matomi iš tolo, neužstoti pastatų, „išvaduoti“ iš brūzgynų, kita vertus, kaip vertybė traktuojami ir nuo piliakalnių regimi apylinkių vaizdai.

Šiuos žodžius tarsi patvirtino peizažai, atsivėrę įkopus į Jotkalnį (dar vadinamą Juodkalniu, Aspertavu, Ragaišių piliakalniu). Žvalgydamiesi po apylinkes ekskursantai sakė patyrę, ką reiškia posakis „viskas kaip ant delno“, supratę, kodėl liaudies dainoje dainuojama „kai užlipu ant kalno, toli toli matau“.

Nuo Kunigiškių piliakalnio iki Jotkalnio keliauninkus atlydėjęs pajevonietis Linas Lukoševičius priminė prieš porą metų čia pastatytą baltiškąjį saulėratį, kurio stulpus netrukus teko nupjauti, mat jie buvo įkasti be paveldosaugininkų leidimo. Pasak L. Lukoševičiaus, dabar ieškoma argumentų, kuriais remiantis saulėratį – unikalų kalendorių – ant Jotkalnio būtų galima pastatyti teisėtai ir ilgam.

Prie Dabravolės piliakalnio nustebino netikėtas kreipimasis į pakeleivį – mažas raštelis, surašytas ranka, smeigtukais prisegtas prie rodyklės į lankytiną vietą. „Sustok, praeivi, / Nukelk kepurę – / Čia protėviai narsūs / Tau ateitį kūrė“ – šiuos perskaitytus žodžius keitė mintis, kad žmonių, kuriems piliakalniai – ypatinga, sakrali ir gerbtina vieta, tarp mūsų tikrai esama.

Ekskursantai, aplankę Vinkšnupių dvarą, netoliese esančias totorių kapines, šlaitais užkopę į keturis piliakalnius, dar pasižvalgė ir po Tadarinės girią. Tiesa, keliaudami ne pėsčiomis, o virtualiai, patogiai įsitaisę Vištyčio regioninio parko lankytojų centre.

Čia menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė bendrakeleiviams parodė nuotraukų, vasarą padarytų Tadarinėje, pristatė centre eksponuojamą plenero „Apsaugoti nuo užmaršties“ darbų parodą. Piliakalnių, Tadarinės girios, baltiškosios pasaulėjautos įkvėpti paveikslai tarsi tapo kelionės tikslo sukonkretinimu, iliustruojančiu architektės Giedrės Ingridos Laukaitytės-Malžinskienės žodį šio rudens Europos paveldo dienų Lietuvoje dalyviams. Dar prieš prasidedant EPD renginiams architektė rašė: „Kultūrinis kraštovaizdis – tai savotiška erdvinė istorinio laiko projekcija, kur į gausybę linijų susipynę priežastiniai objektų, vietovių ir žmonių tarpusavio ryšiai. Juos perskaityti šiandien nėra lengva, bet be emocinio ir intelektualaus ryšio su „sava“ vieta negalėtume reflektuoti ir savęs pačių.“

Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas