Baigiasi 2017-ieji, artėja prie pabaigos ir renginiai, skirti Kazio Bradūno metams paminėti.
Per visą Lietuvą jų nuvilnijo dešimtys – nuo iškilmingo minėjimo Valdovų rūmuose iki šiltų, nuoširdžių susitikimų miestelių bibliotekose ir mokyklose. Garsaus lietuvių poeto dukrai, žinomai antropologei, etnologei Elenai Bradūnaitei-Aglinskienei, prieš dvejus metus iš išeivijos Jungtinėse Valstijose parvykusiai į Lietuvą, šie tėvo atminimui skirti metai dovanojo betarpišką pažintį su jo gimtuoju kraštu – ne tik su visomis šviesiosiomis pusėmis, bet ir su įsisenėjusiomis bėdomis, kurios jau net nebegydomos.
– Ponia Elena, jums nebuvo lengva rasti laiko pokalbiui – renginys veja renginį, kartais išpuola net trys per dieną. Ar visi Kazio Bradūno metai buvo tokie intensyvūs?
– Per šiuos metus padaryta labai daug. Su didele nuostaba ir dėkingumu norėčiau kalbėti apie gimnazijų mokytojų, provincijos bibliotekų darbuotojų užsidegimą. Jų pastangomis surengta dešimtys prasmingų renginių, aš juose dalyvavau tiesiog kaip viešnia. Man buvo didžiulė dovana matyti jaunų žmonių smalsumą, jų atviras širdis ir degančias akis. Būtent dėl jaunimo tokios iniciatyvos įgyja didžiausią prasmę.
Be Seimo paskelbtų K.Bradūno metų, vargu ar būtų tiek dėmesio skirta jo kūrybai ir veiklai išeivijos kultūros gyvenime. Vasario 11-ąją, per tėvelio gimtadienį, vyko iškilmingas minėjimas Valdovų rūmuose, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą jo 100 metų jubiliejui paminėti. Atminimo lenta ženklina namą Didžiojoje g.13, kur tėvai grįžę į Vilnių, gyveno 17 metų. Knygų mugėje buvo pristatytos trys knygos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengta mokslinė konferencija, skirta K.Bradūno kūrybai. Tai tik labai nedidelė renginių, skambėjusių per visą Lietuvą, sąrašo dalis. Neabejoju jų išliekamąja verte.
Visą interviu skaitykite čia .
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.