Pinigai – vienas ekonomikos variklių, priemonė, skirta atlikti mainus prekyboje. Pinigai turi aiškią, visiems žinomą ir priimtiną vertę, kuri yra visuotinai patikima jau nuo seniausių laikų. Pinigai – tai ir investavimo, taupymo priemonė, leidžianti patenkinti žmonijos poreikius.
Pinigais galima atsiskaityti bet kur, pasitelkus pinigų vertę, galima lengvai sužinoti, ar tam tikra prekė yra verta sumos, kuria ji įkainota, ar ne.
Šiandien pinigai yra gaminami monetų ir banknotų pavidalu, tačiau prieš kelis šimtmečius rinkoje vyravo vien tik monetos. Jos buvo ne tik skirtingo dydžio, bet ir svorio bei storio: kuo stambesnis ir sunkesnis pinigas, tuo jis buvo vertingesnis. Brangiausiai įkainotos buvo auksinės ir sidabrinės monetos. Šiandien, pavyzdžiui, vienos tokios monetos ekvivalentas galėtų būti 200 ar 500 eurų kupiūra.
Natūralu, kad viduramžiais tokių banknotų rinkoje būti negalėjo, nes, visų pirma, nebuvo popieriaus, antra, žmonės neturėjo vandens, retai plaudavo rankas, gyvenimo būdas buvo skurdus, tad vargu, ar tokie pinigai būtų ilgai cirkuliavę prekyboje.
Vėliau, augant prekybos mastams, pinigų poreikis vis didėjo, todėl buvo nuspręsta paleisti į apyvartą banknotus. Banknotai, kitaip nei, pavyzdžiui, auksinės ar sidabrinės monetos, neturi tokios vertės, kokią nurodo skaičiai. Šiuolaikinius banknotus ir monetas sieja ir riša valiutų kursai , įvairių tautų gyventojams padedantys suvokti pinigų vertę kitose šalyse.
Prekybinių ryšių užuomazgos – dar pirmykštėje bendruomenėje
Grįžtant prie istorijos, akmens amžiuje jokie pinigai dar neegzistavo. Žmonės neužsiiminėjo prekyba, o tik vykdė natūrinius mainus – tas, kuris augindavo grūdus, juos galėjo iškeisti į žuvį, kurią pagaudavo vietiniai žvejai, ir t. t. Visas šis procesas turėjo prasmę – žmonės paprastu būdu atsikratydavo produktų ar žaliavų pertekliaus taip gaudami tai, ko jiems trūko buityje.
Vėliau, protėviams pradėjus apdirbinėti metalus, mainai tapo kur kas paprastesni. Piniginiai ekvivalentai buvo ne šiaip sau medienos gabaliukai ar apvalūs akmenys, bet vertingos, iš aukso, sidabro, žalvario ar geležies nukaldintos monetos. Taip žemdirbiui tapo paprasčiau savo jaučius keisti į kapšą sidabro, o gautomis monetomis sumokėti mokesčius už žemę vietiniam dvarininkui. Ilgainiui pinigai tapo priemone vertei nustatyti.
Pirmosios monetos nukaldintos Azijoje maždaug 600 m. pr. Kr. Senovės Graikijoje buvo gamintos monetos iš sidabro bei bronzos. Jos buvo nukaldintos gana kruopščiai, jose buvo įspaustos specialios žymos su karaliaus, miesto ar valstybės antspaudais. Naujosios monetos su įspaudais buvo gerokai tobulesnės, nes ant jų paviršiaus puikavosi skaitmenys, todėl, norit sužinoti pinigų vertę, pakako suskaičiuoti monetas: sidabro nebereikėjo sverti. Nuo to laiko piniginis principas išliko panašus. Laikui bėgant atsirado naujų reiškinių ir paslaugų, tokių kaip valiutos konvertavimas , kupiūrų ženklinimas siekiant apsisaugoti nuo falsifikatų, proginių pinigų leidyba ir kt.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.