Ar tikrai būnant opozicijoje Seime nėra kas veikti?

Andrius NAVICKAS

Plačiai nuskambėjo mano bendrapartiečio ir jau buvusio kolegos Tado Langaičio žodžiai, kad būnant opozicijoje Seime jį apėmė neviltis, nes realiai nieko svarbaus neįmanoma nuveikti. Gerbiu Tado apsisprendimą rinktis verslą be politinio užnugario. Kiekvienas Seimo narys viešai prisiekia skirti tautos atstovo pareigoms visą energiją ir sugebėjimus. Jei to dėl kokių nors priežasčių negali daryti, sąžiningiausia trauktis.

Kita vertus, prisipažįstu, jog Tado paaiškinimai, kodėl jis apsisprendė būtent taip, mane kiek nuvylė. Tadas yra vienas iš to nemažo būrio naujokų, kurie iš įvairių sričių žengėme į politinį gyvenimą, teigdami, kad suprantame tokio žingsnio rimtumą, ir kalbėdami apie esminių permainų politiniame gyvenime viltį. Šios permainos susijusios ne tik su politikos turiniu, galimybe įgyvendinti konkretų „Planą Lietuvai“, bet ir su su kiek kitokiu politinio veikimo stiliumi, intensyvesniu bendravimu su žmonėmis ir panašiai. Net neabejoju, jog veikliam, savo veiklos rezultatus norinčiam kuo greičiau išvysti žmogui psichologiškai kur kas komfortiškiau būti valdančioje daugumoje, o ne opozicijoje. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad opozicija Seime nėra svarbi ir neturi savo misijos.

Leonidas Donskis, kritikuodamas Lietuvos politinę kultūrą, sakė, jog turime labai daug politikos „sprinterių“ ir gerokai per mažai „stajerių“ – ilgų distancijų bėgikų. Suprantu, kad gyvename visuomenėje, kur daug kam trūksta kantrybės ir nuoseklumo. Taip pat suprantu, kad veiksmingiausias būdas kažką keisti – pradėti nuo savęs.

Iš tiesų, kai darbuojiesi opozicijoje, būna akimirkų, kai jautiesi nesmagiai dėl to, jog valdančioji dauguma daug svarbių sprendimų priima neįsiklausydama į opozicijos perspėjimus, kurie tau atrodo išmintingi. Nemalonu patirti ir tai, kad opozicijos pateiktas teisės aktas gali būti sumaltas į miltus, o jau netrukus praktiškai tokį pat projektą, bet jau pateiktą valdančiosios daugumos atstovo, sutinka pagyromis, ir tai, kas buvo įvardijama juoda, pristatoma kaip balta. Prastai jautiesi, kai negali prisibelsti pas kurį nors ministrą ar išgirsti frazę: „Veltui stengiatės, dėl šito mes jau esame sutarę.“

Nepaisant viso to, balsuodamas plenariniame posėdyje aiškiai parodai savo poziciją, gali pateikti kontrargumentus, į kuriuos galbūt dabar nėra atsižvelgiama, bet jie tarsi politinės sėklos krenta į diskusijų dirvą ir, tikėtina, kada nors duos savo želmenis. Dar svarbesnė kiekvieno opozicijos nario veikla komitetuose. Čia kiekvienos argumentuotos nuomonės svoris itin didelis. Aišku, ir čia pirmiausia reikia išmokti išklausyti kitus, užsitarnauti autoritetą, parodyti, kad tavo pozicija pagrįsta argumentais, o ne decibelais.

Dar yra darbas komisijose, įvairūs dalykai, susiję su parlamentine kontrole. Jau ne vieną kadenciją kiekvienas naujas Seimas pradeda darbą, skelbdamas siekį pakelti šios institucijos autoritetą žmonių akyse, taip pat realiai susigrąžinti parlamentinės kontrolės funkciją. Tenka pripažinti, jog kol kas paprastai viskas vyksta pagal priežodį: „Norėjome kaip geriau, o padarėme kaip paprastai.“ Tačiau nepamirškime, kad visada gali būti dar blogiau ir kiekvienas Seime esame atsakingas, kad taip nenutiktų.

Turiu daug priekaištų dabartinei valdančiajai daugumai, jog neretai demonstruojama galia, o ne siekiama sutarimo dėl bendrojo gėrio. Kita vertus, nemanau, kad opozicija veikia idealiai. Neretai pasiduodame pagundai triukšmauti ten, kur tai tikrai nebūtina, pritrūksta kūrybiškumo ir atkaklumo, įsisąmoninimo, jog dirbdami turime galvoti ne apie ilgalaikę perspektyvą.

Labai svarbi kiekvieno Seimo nario misija – tiesioginis bendravimas su žmonėmis visoje Lietuvoje. Žinau, kad vienmandatėse apygardose išrinktų Seimo narių veikla turi savą specifiką, nes daug laiko tenka skirti apygardai, tačiau tai, kad esu išrinktas daugiamandatėje apygardoje, mano manymu, turi net ir privalumų. Stengiuosi nuolat dalyvauti susitikimuose su žmonėmis įvairiose Lietuvos vietose, įsiklausyti į skaudulius, lūkesčius, pasiūlymus. Viena iš Lietuvos politinio gyvenimo bėdų, mano įsitikinimu, ilgą laiką buvo tai, jog politikai kalbėjo apie žmones, bet ne su žmonėmis. Taip, klausytis priekaištų, o ypač už tai, ką kažkada padarė kiti politikai, nėra labai malonu. Tuo labiau kad Lietuvoje įprasta piktintis: „Nusivyliau jumis, nes ne taip balsavote, ne tą pasakėte.“ Tačiau galiu paliudyti, jog kiekvienas pokalbis yra prasmingas, net jei jo dalyviai ir lieka skirtingų nuomonių. Nuolatinis bendravimas su žmonėmis visada suteikia kūrybinį impulsą.

Beje, kalbantis su įvairiomis auditorijomis neretai tenka susidurti su paradoksaliu priekaištu: „Užuot čia kalbėję, geriau eikite dirbti.“ Kas šiuo atveju vadinama darbu? Įstatymų aktų kūrimas, reguliuojantis visų mūsų gyvenimą. Tačiau ar Seimo narys turi būti gyvenimo ekspertas, primetantis kitiems susigalvotas taisykles, ar teisės aktai turi bręsti pokalbiuose, diskusijose su žmonėmis? Politikoje labai svarbu balansas tarp žodžio ir veiksmo.

Grįžtant prie Tado Langaičio teiginio, kad opozicijoje nėra galimybės prasmingai veikti, norisi prisiminti romaną „12 kėdžių“ ir nemirtingą Ostapo Benderio klausimą Kisai Vorobjaninovui: „Kam jums pinigai, jei neturite vaizduotės?“ Man atrodo, kad Tadui vaizduotės ir kūrybingumo pakanka, nesvarbu, kur jam tektų darbuotis. Kita vertus, gal iš tiesų geriau, kai žmogus sąžiningai pasako, jog „tai – ne man“, nei bando sėdėti ant kelių balnų.

Na, o mums, Seimo opozicijai, jau netrukus prasidėsiančioje pavasario sesijoje bus puiki proga įrodyti savo veiklos svarbą.