Gyvenimas – tarsi amžinas Šv.Velykų laukimas

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Kybartietė Neringa Mikalainienė savo gyvenimą gali vadinti prisikėlimo švente. Pastarieji moters metai pilni atradimų, gražių patyrimų ir svajonių išsipildymo.

Pasak Neringos, kai pasikeičia mąstymas, požiūris į šalia esantį žmogų, išmokstama pasakyti tai, ką jauti, gyvenimas tampa daug paprastesnis ir ima keistis į gera. Tai – tarsi kasdienės mažytės Velykos, kurios verčia atgimti iš naujo ir dalytis gerumu su kitais.

Palėpė iš vaikystės

UAB „Kybartų darna“ dirbanti moteris neseniai internete sukūrė savo rankdarbių svetainę „Neringos palėpė“ . Čia – ir dekupažo technika puošti daiktai, ir kepiniai, ir mezginiai. Šiuo metu palėpėje daug velykinių atributų. Neringos darbai stebina subtilumu ir elegancija. Juolab kad meniškos sielos moteris turi inžinierės diplomą.

– Kurdama savo tinklalapį ilgai svarsčiau, kaip jį pavadinti. Kaip apibūdinti save ir tai, ką darau. „Neringos palėpė“ – tai mano vidinis pasaulis, širdies namai, kuriuos atsinešiau iš vaikystės. Tada turėjau savo palėpę, mažą kambarėlį antrajame namo aukšte, kur vasaromis beveik gyvendavau. Vos pramerkusi akis, rytais kopdavau į savo palėpę stačiais mediniais laiptais ir pasislėpdavau nuo viso pasaulio. Ten buvo mano sielos namai – pasakų šalis. Ten galėdavau kurti savo kiekvienos dienos istoriją. Kartais tapdavau karaliene su popierine karūna. Sėdėdavau savo soste ištisą dieną nieko neveikdama, skirstydama darbus savo nematomai palydai. Kartais būdavau mokytoja, cheminiu lūpų pieštuku paryškintomis lūpomis. Dar ir šiandien niekaip nesuprantu, kaip žalias lūpdažis nuspalvindavo lūpas raudona nenuplaunama, net nenugrandoma spalva. Pamenu, nugvelbdavau aukštakulnius močiutės batelius, nutaisydavau rūstų įsakmų balsą ir mokydavau įsivaizduojamus mokinius rusų kalbos, kurios tada dar pati gerai nemokėjau. Su pasitenkinimu rašydavau dvejetus ir kviesdavausi tėvus į mokyklos susirinkimus. Savo palėpėje užauginau ne vieną lėlę. Skalbiau jų vystyklus ir supau iki išnaktų bambėdama: „Na, kada aš pagaliau išsimiegosiu“. O saulei nusileidus skubindavausi sprukti iš savo palėpės, nes reikėdavo vietą užleisti baubukams.

Atėjo laikas dalytis

Neringos vaikystės palėpėje liko šimtai perskaitytų knygų, privalomų pagal mokyklos programą, ir keletas tokių, kurias ji skaitydavo palindusi po antklode, nes buvo dar per maža jas skaityti. Būtent po šių knygų, po pirmų nubudusių draudžiamų jausmų gimė noras pačiai kažką rašyti, kurti eiles. Pasak Neringos, tai buvo pats gražiausias to meto savęs įprasminimas.

– Tada supratau vieną dalyką – kad nenoriu užaugti. Juk užsidarius vaikystės durims baigiasi visos svajonės, tikėjimas pasaka. O aš taip troškau visada gyventi savo palėpėje, savo pasakų pasaulyje – ten, kur viskas sukurta savo pačios rankomis, kur kiekvienas rytojus būna gražesnis už vakar dieną. Ir kai suaugau, visada jaučiau, kad man kažko trūksta. Kad man negana to eilinio, standartinio gyvenimo. Norėjau kažką kurti, rašyti, daryti ar kitaip stebinti akį ir džiuginti širdį. Supratau, jog savo vaikystės palėpės taip ir nepalikau, ji buvo su manimi kartu, ją nešiojausi savo širdyje, tik rodyti kažkam bijojau, – atvirai kalbėjo Neringa.

Atėjo noras įsileisti į savo sielą kitus žmones ir dalytis, nors anksčiau tokios drąsos Neringai ypač trūko.

Atrado tikėjimą ir save

– Gyvenimas tiesiog ėjo, o aš buvau kažkur šalia. Kartais jausdavau, kad nespėju su gyvenimu, o kartais – kad tiesiog velkuosi iš paskos. Visi aplinkui turėjo kažkokius tikslus, svajones, o aš jaučiausi balta varna. Turėjau tiek pat, kiek ir visi: šeimą, namus, darbą, tačiau nesugebėjau tuo džiaugtis. Man trūko tos ugnelės viduje, stimulo, trūko… kažko. Tik nesupratau – ko, – pasakojo kybartietė.

Vieną dieną savo feisbuko paskyroje ji pamatė kvietimą į Alfa kursus Kybartuose. Jei tada jai kas būtų pasakęs, kad ji lankys šiuos kursus ir jiems pasibaigus taip lengvai pasakos savo istoriją, Neringa nebūtų patikėjusi. Tačiau jaunai moteriai buvo smalsu, kurgi čia toji paslaptis, kuri priverčia žmogų mylėti gyvenimą ir šalia esantį be jokio savanaudiškumo, su atsidavimu. Ir tada prasidėjo pažintinė kelionė.

Kasdieninės dovanos

– Kursuose supratau, jog buvau taip toli nuo tikro tikėjimo. Eidavau į bažnyčią tik bėdos prispirta, melsdavau padėjimo, o kai padėdavo – ir vėl tapdavau „šventine“ katalike, einančia į bažnyčią tik per tradicines šventes. Į Alfą atėjau visiškai nusivylusi gyvenimu, po dviejų skaudžių netekčių, nemylėdama viso pasaulio ir savęs pačios. Eidama nesitikėjau nieko. Tik kažkaip kažkokiu būdu norėjau apsikrėsti tuo džiaugsmu, kurio taip man trūko. Ir tada pradėjo vykti keisti dalykai. Pirmiausia, supratau turinti klausą. Aš ėmiau klausytis ir girdėti, ką man sako mokymų metu. Supratau, kokia egoistiška buvo ta mano meilė Dievui. Norėjau tik gauti, o duoti nieko net neketinau. Supratau, jog didžiausią dovaną jau esu gavusi – tai gyvenimą. Tą patį gyvenimą, kurio spalvų nesistengiau matyti, tą patį, kuris atrodė našta, bet ne džiaugsmas. Nuo tos dienos ėmė dėtis keisti dalykai. Dingo baimė, atsirado saugumo jausmas. Per žmones, daiktus, per paprasčiausias smulkmenas aš gaunu begales dovanų, tik dabar išmokau jas pastebėti, – savo praregėjimu džiaugėsi Neringa.

Tuomet ėmė pildytis svajonės. Meniškos sielos inžinierė išdrįso apie savo pomėgius paskelbti visiems, ėmė dalytis jais internete ir sulaukė gražių žodžių bei užsakymų. Pasak Neringos, labiausiai jai patiko viena girdėta mintis, kad kiekvieną dieną reikia gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė, ir kiekvieną dieną reikia nugyventi du kartus. Vieną – taip, kaip įprasta, o kitą – pastebint kiekvieną smulkmeną. Ir jei kiekvienas vakare pabandytume permąstyti visą dieną, kaip bėgome nepastebėdami aplinkui nieko, sulindę į save, nemąstydami, jei tą pačią dieną (tegul tik mintyse) pabandytume išgyventi naujai, pastebėdami kiekvieną sutiktąjį, nusišypsodami, padėdami kitam ir kuo mažiau galvodami apie save, gal taptume kitokie.