Svajones apie Japoniją vilkaviškietis pavertė realybe

Vilkaviškietis Laurynas Čiurinskas jau vaikystėje žinojo, su kokia sritimi norės sieti savo gyvenimą. Nuo mažens vaikiną lydėjusi aistra japoniškiems filmukams peraugo į Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų studijas, o japoniški rašmenys lietuviui tapo kasdienybe.


Įgyvendino svajonę

L. Čiurinskas į Rytų Azijos šalių kalbas ir kultūras gilinasi Vytauto Didžiojo universitete. Nors vaikinas pripažįsta, kad labiausiai jį domina Japonija, studijuodamas mokosi ir apie Pietų Korėją, Kiniją, Šiaurės Korėją, kitas Azijos šalis. Jau ketvirtus metus Laurynas bando perprasti japonų kalbą, kurią vadinti paprasta tiesiog nesiverčia liežuvis. Tiesa, vilkaviškiečiui susidoroti su japonų rašto sistema pavyko – jis ir rašo, ir kalba japoniškai. Negana to, neseniai pradėjo mokytis ir korėjiečių kalbos. Būdamas Lietuvoje pasipraktikuoti kalbėti japoniškai Laurynas galėjo nebent universiteto aplinkoje. Čia susipažino ir susidraugavo su keliais japonais.

Vis dėlto didžiausiu iššūkiu, o sykiu – ir svajonės išsipildymu Laurynui tapo kelionė į Tekančios Saulės šalį. Pagal mainų programą į Japoniją išvykęs vaikinas ten praleido vienus metus ir į Lietuvą sugrįžo tik visai neseniai. Vienui vienas į už tūkstančių kilometrų esančią šalį iškeliavęs Laurynas pasakojo, kad kelionės laukė visus studijų metus ir būtent ši galimybė išvykti iš dalies nulėmė jo sprendimą renkantis, ką studijuoti.


Stereotipai – teisingi

Ilgesniam laikui atvykusiesiems į naują šalį nuolatiniu palydovu tampa vadinamasis kultūrinis šokas. Tačiau Laurynas jokių sukrėsti galėjusių Japonijos gyvenimo detalių nepastebėjo – dar iki kelionės vilkaviškiečiui buvo puikiai žinoma šios šalies kultūra, net ir naujai pastebėti dalykai nemaloniai nenustebino. Greičiausiai dėl to, kad šios šalies kultūra apskritai labai artima Lauryno asmenybei.

Vaikinas, atvykęs į Japoniją, įsikūrė Hirakatos mieste. Tai, kaip pašnekovas pasakojo, gana tradicinė vieta, nepaliesta globalizacijos ir didžiųjų miestų kultūros. Gyventi būtent čia Laurynas nusprendė ne tik dėl šalia esančio universiteto, bet ir dėl išsaugotos tradicinės japonų kultūros. Būtent ji labiausiai ir domina vilkaviškietį.

Tiesa, vien Hirakata jis neapsiribojo. Savaitgaliais ar laisvesnėmis nuo mokslų dienomis Laurynas stengėsi kuo daugiau pakeliauti ir pamatyti. Tokios kelionės labiausiai ir padėjo pažintį šalį. Vaikinas pasakojo, kad iki tol buvo prisiklausęs daugybės įspūdžių apie šią europiečiams vis dar egzotišką vietovę. Per metus Japonijoje Laurynas pastebėjo, kad didelė dalis susiformavusių stereotipų teisingi. Tačiau yra ir tokių, kurie neturi rimto pagrindo egzistuoti. Pavyzdžiui, mitas, kad japonai valgo vien tik ryžius. „Jie turi daug skanaus maisto, nors mėgsta ir sušius, kitus patiekalus iš ryžių. Pragyventi Japonijoje galima nebrangiai, bet jeigu norėsi paragauti įdomesnių patiekalų, teks tikrai daug sumokėti“, – pasakojo pašnekovas.


Nespėjai į mugę – esi nurašytas

Vilkaviškiečiui labiausiai įstrigo griežta šalies sistema. Japonų visuomenėje labai vertinamas ne tik darbas, bet ir pagarba autoritetui, pastovumas, ištikimybė. Dėl to dauguma japonų toje pačioje darbovietėje išdirba beveik visą gyvenimą, o darbo vietą išsirinkti turi jau įpusėję studijas aukštosiose mokyklose. „Kasmet universitetuose vyksta darbdavių mugės, į kurias susirenka studentai, o darbdaviai pristato savo įmones. Tuomet per kelis etapus japonai bando į tas įmones patekti: siunčia užklausas, vėliau vyksta darbo pokalbiai. Tie, kurie nespėja dalyvauti priėmime arba negauna darbo, yra tarsi „nurašyti“ visuomenės. Kitų būdų susirasti kvalifikuotą darbą Japonijoje beveik nėra, darbdaviai nepalankiai žiūri į tuos, kurie tokiose darbo mugėse nedalyvauja, bet nori būti priimti. Pastebėjau, kad tai sukelia labai daug streso studentams“, – pasakojo Laurynas.


Atsidavę vien darbui

Su tokia sistema susijęs ir dar vienas gajus stereotipas apie japonus. Tiek statistika, tiek šalyje apsilankiusiųjų patirtys rodo, kad japonai – liūdna tauta. Didelį dėmesį skirdami darbui, jie beveik neturi asmeninio gyvenimo. Ilgainiui toks ritmas perauga į depresiją, kurios mastai šalyje didžiuliai. Laurynas patikino, kad metus praleidęs Japonijoje pastebėjo, jog tai – ne tik stereotipas. „Žinoma, yra visokių žmonių, bet bendra situacija tikrai labai panaši. Žmonės daug dirba, yra labiau individualistai. Su japonais sunku susidraugauti, jie ilgai tavimi nepasitikės. Turi labai daug ir ilgai bendrauti su japonu, kad galėtum vadinti jį savo draugu. Keisčiausia man pasirodė, kad jie gali tau į akis sakyti viena, bet galvoti visai ką kita. Bijodami pasirodyti nemandagūs, jie beveik niekada tau nesakys „ne“, sutiks visur kartu eiti, sakys, kad labai nori, bet galvos visiškai priešingai. Buvo sunku, kol perpratau tokį jų būdą“, – patirtimi dalijosi vilkaviškietis.

Kelioms dienoms Laurynas buvo nuvykęs ir į Pietų Korėją. Jis pastebėjo, kad ten kultūra visiškai kitokia – korėjiečiai labiau kompanijos žmonės, mėgsta susibūrimus, bendras vakarienes, ko nebūtų galima pasakyti apie japonus. Visgi didžiausią įspūdį paliko apsilankymas demilitarizuotoje zonoje, jungiančioje abi Korėjas. „Tądien, kai ten lankėmės, buvo labai apniukę. Toks oras puikiai atspindėjo juntamą atmosferą, o iš Šiaurės Korėjos pusės girdimi propagandiniai garsai tikrai nebuvo patys jaukiausi“, – prisiminė L. Čiurinskas.


„Pradėjau gėrėtis akimirkomis“

Nors laikas, praleistas Japonijoje, Laurynui visai neprailgo, gimtinės ilgesys jį ne kartą privertė pagalvoti apie namus. Vaikinas juokavo, kad bene labiausiai pasiilgo lietuviško maisto: bulvinių patiekalų, pieno produktų, mat tokių prekių Japonijoje beveik nėra.

Laurynas iš Japonijos grįžo dar visai neseniai, tačiau apie ją svajoja ir vėl. Tiesa, ketvirtus studijų metus vaikinas žada praleisti Lietuvoje, tačiau tapęs bakalauru norėtų kibti į magistro studijas – tik šįkart jau Japonijoje. Kol kas vilkaviškietį labiausiai viliotų darbas diplomatiniame sektoriuje, todėl antrosios pakopos studijas planuoja rinktis susijusias su tarptautiniais santykiais, diplomatija.

Paklaustas apie svarbiausią Japonijoje išmoktą pamoką Laurynas ilgai nedvejoja ir nusišypso: „Išmokau žavėtis mažais dalykais. Japonai tai tikrai geba: jie džiaugiasi trumpu sakurų žydėjimu, fejerverkais, šviesomis. Aš taip pat pradėjau gėrėtis akimirkomis.“

Aušrinė VAŠČĖGAITĖ