Ne paslaptis, kad vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, nėra labai laukiami bendrojo ugdymo mokyklose. Įstaigų vadovai priversti sukti galvą dėl papildomos pagalbos, mokytojams trūksta žinių ir įgūdžių su tokiais ugdytiniais dirbti, o tėvai stengiasi, kad „kitoks“ bendraklasis netrukdytų jų vaikams. Tad neužtikrinus reikiamos pagalbos bei paslaugų tokiems vaikams integruoti supriešinama mokyklos bendruomenė ir kenčia visi.
Nepakanka specialistų
Geriausiai specialiojo ugdymo sistemą gali apibūdinti tie, kurie su ja susiduria kasdien.
Jolita (vardas pakeistas) – kelių vaikų mama. Jos sūnui Lukui (vardas pakeistas) nustatytas autizmo spektro sutrikimas. Berniukas jau varsto pradinės mokyklos duris.
– Pati nežinojau, į kokią mokyklą vaiką leisti, viską darėme taip, kaip patarė specialistai. Dabar džiaugiuosi, kad sūnus mokosi ten, kur mokosi. Kiti vaikai – berniukui pavyzdys, iš jų Lukas mokosi gero elgesio, bendravimo ir visus savo klasės draugus labai myli, – pasakojo Jolita.
Daugiausia problemų šeimai kėlė specialistų trūkumas. Iš pradžių ne visi mokytojai norėjo mokyti klasę, kurioje yra sutrikimų turintis vaikas.
Moteris pripažino, kad sunkumų, ypač pradžioje, pasitaikydavo nemažai. Nors berniukas nuo pat mažens lankė vaikų darželį ir buvo pažįstamas su daugeliu savo klasės draugų, vis dėlto mokykloje susidūrė su kitokiomis problemomis.
Atsiradus mokytojai išryškėjo kitos kliūtys. Svarbiausia berniukui – turėti pagalbą šalia. Pirmosiomis dienomis tokia pagalbininkė buvo mama. Tačiau vaikui pripratus prie aplinkos, sėdėti kiekvienoje pamokoje mama nebegalėjo. Įprastai specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams padėti pamokose skiriamas mokytojo padėjėjas, tačiau tam mokykla neturėjo lėšų.
Trūksta empatijos
Nors Jolita tikina, kad įvairių išeičių ieškojo ir ji pati, ir mokyklos vadovybė, nieko pasiekti nepavyko iki to momento, kol prieš berniuką „sukilo“ klasės draugų tėvai. Buvo surašytas reikalavimas, pradėti rinkti parašai, kad Luką iškeltų iš klasės.
– Žinoma, sunku matyti tokias žmonių nuostatas, tolerancijos trūkumą, bet suprantu ir tuos tėvus – čia jų pasirinkimas. Patys vaikai jokių problemų nemato, jie visi puikiai sutaria, bendrauja su Luku, konsultuojasi dėl namų darbų, vieni kitiems padeda. Jie susigyvenę, žino, kaip elgtis visokiose situacijose, patys domisi, kodėl, pavyzdžiui, Lukas toks protingas, – pasakojo berniuko mama.
Tėvų rinkti parašai parašais ir liko. Tie, kurie nenorėjo, kad jų vaikai mokytųsi kartu su Luku, rado kitas klases ar mokyklas. Tačiau toks sujudimas, pasak mamos, padėjo išspręsti mokytojo padėjėjo klausimą. Savivaldybė, išgirdusi apie tėvų renkamus parašus, surado pinigų ir įsteigė mokytojo padėjėjo etatą.
– Kol kas mano sūnus dar tik pradinukas, todėl su labai didelėmis problemomis nesusiduriame. Tačiau matau, kad pedagogams sunku, jiems tikrai trūksta seminarų, specialaus paruošimo. Dabartinė mūsų mokytoja labai stengiasi, pati viskuo domisi ir padeda, tačiau juk ne visos pedagogės tokios, – pripažino Luko mama.
Būti ar sugriūti?
Klausimas, kur specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams mokytis geriau – bendrojo ugdymo ar specialiosiose mokyklose, Lietuvoje vis dar keliamas. Nors dalis Europos valstybių rodo sėkmingus sutrikimų turinčių vaikų integravimo į bendrojo ugdymo mokyklas pavyzdžius, lietuviai „paleisti“ specialiųjų mokyklų, kur mokosi tik sutrikimų turintys vaikai, vis dar nenori.
Bandant atsakyti į klausimą, kur geriau, matyti dvi barikadų pusės: vieniems specialiosios mokyklos asocijuojasi su sovietmečiu, kai „kitokie“ buvo slepiami ir uždaromi internatuose. Kitai daliai žmonių specialiosios mokyklos atrodo kaip išsigelbėjimas: ten vaikams teikiama specializuota pagalba, jose didesnė kvalifikuotų specialistų ir specialiųjų priemonių koncentracija ir pan.
Apie įtraukaus mokymo sistemą, kai specialiųjų ugdymosi poreikių ar negalią turintys vaikai integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas, pradėta kalbėti jau seniai, tačiau labai ryškių žingsnių iki šiol nebuvo matyti.
Integracijos šalininkai tikina, kad vaikai, besimokydami su kitais bendraamžiais, lengviau įsilies į visuomenę, imdami pavyzdį patys sieks aukštesnių rezultatų, o mokyklų bendruomenės mokysis tolerancijos.
Paliktos likimo valiai
Valstybinėje 2013–2022 metų švietimo strategijoje numatyta gerokai sumažinti vaikų, besimokančių specialiosiose mokyklose, procentą. Švietimo ir mokslo ministerija sieks, kad 2022 m. specialiosiose mokyklose mokytųsi 0, 5 proc. visų šalies mokinių (2012 m. šis skaičius siekė 1, 1 proc.).
Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla – viena iš integracijos pirmūnių šalyje. Nors mūsų rajone taip pat yra specialioji mokykla, minėtoje pagrindinėje mokykloje mokosi kelios dešimtys specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų. Keliolika iš jų – su sunkiomis negaliomis arba elgesio sutrikimais.
Įstaigos direktorė Daina Juškauskienė patikino, kad pagrindinė sąlyga, leidžianti sėkmingai dirbti su tokiais vaikais, – profesionali komanda. Mokykloje yra specialioji pedagogė, mokytojo padėjėja, socialinė pedagogė. Vis dėlto direktorė neslėpė, kad iššūkių netrūksta.
– Stengiamės viską, ką galime, daryti savomis jėgomis. Tačiau ne visada jų užtenka, labai trūksta pagalbos ir paramos, – mintimis dalijosi direktorė.
Pasak jos, labiausiai rajonuose trūksta profesionalų mobiliųjų komandų, kurios, susidarius krizinei situacijai, galėtų greitai reaguoti, atvykti ir suteikti pagalbą.
Atsiduria aklavietėje
Švietimo ir mokslo ministerijos teigimu, tokia pagalba pasirūpinti turėtų kiekvienoje mokykloje veikianti Vaiko gerovės komisija, o prireikus įstaigai gali padėti savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai. Tačiau lieka atviras klausimas: ar tokia pagalba pakankamai greita ir mobili?
Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje dirbančios socialinė pedagogė ir mokytojo padėjėja su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais susiduria kasdien. Jos patikino, kad kiekviena diena – naujas iššūkis.
– Per laiką susigyvename su kiekvienu vaiku, išmokstame prie jo prisitaikyti, dirbti taip, kaip mokiniui priimtiniausia. Tai reikalauja jėgų, bet pastangos dažniausiai atsiperka. Vis dėlto pasitaiko ir tokių atvejų, kai atsiduriame visiškoje aklavietėje, nes su vaiku nerandame bendros kalbos. Tačiau su kai kuriais mokiniais pasiekiame labai gerų rezultatų, – patirtimi dalijosi mokyklos socialinė pedagogė.
Specialistės pripažino, kad su dabartiniais ištekliais ir pagalba priimti dar daugiau elgesio sutrikimų turinčių vaikų būtų labai sudėtinga.
Dėmesys kainuoja
Kybartų „Rasos“ specialiosios mokyklos direktorė Lilija Žilinskienė mano, kad vaikai bent pirmąsias klases turėtų lankyti bendrojo ugdymo mokykloje, ir tik įsitikinus, kad joje per sunku, pereiti į specialiąją. Vis dėlto direktorė mano, kad specialiosiose mokyklose specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai gali jaustis geriau.
– Čia jiems skiriame daug dėmesio. Bendrojo ugdymo mokyklose klasėje mokosi net ir po 30 mokinių, pas mus – vos po kelis, todėl pedagogo dėmesio vaikai gauna daug daugiau. Tai atsispindi ir rezultatuose. Esame turėję mokinių, kurie atėję iš bendrojo ugdymo mokyklos nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o pas mus netruko išmokti, – pasakojo L. Žilinskienė.
Pagrindinį dėmesį sutrikimų turinčiam vaikui bendrojo ugdymo mokykloje turėtų skirti mokytojo padėjėjas. Vis dėlto daugumoje įstaigų jų trūksta. Tai, anot sūnų su negalia auginančios Jolitos, – pagrindinė ir pati didžiausia problema. Kai nėra mokytojų padėjėjų, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams skiriamas per mažas dėmesys. O dėl to kenčia ne tik konkretus mokinys, bet ir visa klasė.
Integracija be reikiamų paslaugų diskredituoja įtraukaus švietimo idėją, nuteikia bendruomenę prieš vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nors problema yra ne jie, o paslaugų trūkumas.
Aušrinė VAŠČĖGAITĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.