Po kelionės patogiu autobusu iš Rygos į Marijampolę, aš vis dar negaliu atsistebėti, kaip lengvai, be jokių kliūčių galiu keliauti iš vienos šalies į kitą… Bet štai stotelėje mane jau apkabina viešnagės „kaltininkė“, mano gera pažįstama Rita. Nuotykiai Lietuvoje prasideda.
Unikali lietuviška dvasia
Vilkaviškyje praleidau kone savaitę, naudodamasi Ritos mamos namų svetingumu. Namai paprasti, bet jaukūs, kur bepasisuksi – visur jauti mylinčios rūpestigos rankos prisilietimą.
Šis būstas išoriškai mažai kuo tesiskyrė nuo kaimynystėje besirikiuojančių pastatų – anot šeimininkų, griežtai reglamentuoti namų projektai yra sovietinių laikų palikimas. Tačiau tai tik paviršutiniškas pirmas įspūdis. Iš tikrųjų namų dvasia unikali, prisotinta spalvingos, sodrios šeimininkės asmenybės. Matyt, ne taip lengva palaužti ir sunaikinti lietuvišką dvasią!
Kokia ji, toji unikali lietuviška dvasia? Šeimyniška, svetinga, šilta, darbšti, sveikuolė ir svarbiausia kupina dėkingumo, sugebanti pastebėti ir įvertinti paprastas, mažas kasdieninio gyvenimo dovanas ir jomis džiaugtis.
Darbščių rankų ir atsidavimo įrodymas – sodas pilnut pilnutėlis natūraliu būdu užaugintų vaisių ir daržovių, kurias kasdien raškiau viešnagės metu. Nenustygau ir aš norėdama bent kuo prisidėti prie ūkio darbų ir gavau užduotį. Ją ir dabar prisimenu su nostalgija – prinešti iš šulinio į statinę sode vandens daržovėms palaistyti. Geriamo vandens šulinys! Tikras šulinys – su kibiru, grandine, volu ir rankena vandeniui semti? Ne vandentiekio čiaupas ar moderni laistymo sistema. Sėmiau ir sustoti negalėjau. Buvau pasiryžusi ištuštinti šulinį iki dugno.
Lietuviškai išmokau tik pasisveikinti ir padėkoti, bet tai nė kiek netrukdė man bendrauti su šeimininke – draugiška, stipria ir valinga brandaus amžiaus moterimi. Ji man viską rodė. aiškino savo gimtąja kalba ir išraiškingais rankų gestais, nekreipdama nė menkiausio dėmesio į tokią smulkmeną kaip kalbos barjerą.
Brangi laisvės dovana
Nors praėjusio sovietmečio palikti pėdsakai dar neišnykę, juos nustelbė akivaizdūs teigiami pokyčiai – šalis atsitiesia. Mane ypač sužavėjo ekonominė mažų ūkių ir sodybų nepriklausomybė, kurią mano tėvynėje Naujojoje Zelandijoje ir daugelyje kitų Vakarų valstybių jau sunaikino stambi intensyvioji žemdirbystė ir supermarketų kultūra.
Stebėjau spindinčius vyresniosios kartos veidus ir klausiausi pasakojimų apie kovas už laisvę ir nepriklausomybę bei sudėtingus Lietuvos istorijos vingius.
Lietuvos pasienyje Kybartuose žvelgdama pro tvorą į kaimyninės šalies teritoriją negalėjau patikėti savo akimis: nejaugi tai Rusija? Naujojoje Zelandijoje ji – tai tarsi kažkas tokio tolimo, didelio ir nesuvokiamo, o čia Rusija pašonėje. Nenuostabu, kad ne viename pokalbyje pagavau nuogąstavimų ir nerimo gaidą – apie laisvės kainą ir jos trapumą. Jaunoji karta (mano bendraamžiai ir net jaunesni), perimanti iš vyresniosios brangią laisvės dovaną atrodė suvokianti, kaip svarbu neprarasti budrumo, ją saugojant ir branginant.
Gyva istorijos žaizda – senosios Lankeliškių bažnyčios griuvėsiai. Gėrėjausi, su kokiu rūpestigumu ir meile jie sutvarkyti, klausiausi tragiško pasakojimo apie trijų nukankintų kunigų likimą.
Pakeliui užsukome prie apleisto Klampučių dvaro, nustelbto sovietmečio fermų ir kitų statinių.
Svečiuose pas bitininką
Paradoksalu, bet, mano nuomone, Lietuvos kaimo grožis išliko tik todėl, kad čia dar neįsigalėjo stambūs ūkiai, pagrįsti intensyviąja žemdirbyste. Motinėlė gamta dar tebeviešpatauja Lietuvos kaime: tokia augalų augalėlių gausa ir įvairovė! Pas mus, Vakaruose, laukiniai žolynai senokai išnykę nuo pražūtingų purškalų, cheminių preparatų, žemės ūkyje naudojamų jau keletą dešimtmečių.
Įspūdį paliko ir gandralizdžiai bei jų gyventojai – gandrai gandreliai. Gėrėjausi ir pliauškinau fotoaparatu – grakštūs, elegantiški paukščiai man kaip iš pasakos. Mūsų šalyje baltųjų gandrų nėra.
Na, o kad jau prašnekau apie Lietuvos pievų grožį, kaip čia nepaminėsi vizito į bitininko sodybą.
Juozas – pusamžis vyriškis veriančiomis, bet geraširdiškomis ir tyromis akimis. Jis bičiulis ir globėjas visų be išimties sodyboje žaliuojančių augalų. Mat, anot Juozo, bitės vienodai renka medų tiek iš „gerųjų augalų“, tiek ir iš piktžolių. Pasididžiuodamas šeimininkas man aprodė ne tik avilius, daržą ir tvenkinį, bet ir savo rankomis suręstus sodybos pastatus. Nustebau ir net sutrikau išgirdusi Juozo prašymą nusifotografuoti su iš kito žemės pusrutulio atsidanginusia smalsuole – taigi, manimi. Ko gero, ne kasdien į jo sodybą medaus palaižyti užsuka smaližiai iš Naujosios Zelandijos, nors japonų pas Juozą jau būta.
Pakerėjo lietuvių svetingumas
Ko jau ko, o lietuviškų vaišių niekada nepamiršiu. Rita pasirūpino, kad paragaučiau kuo daugiau tradicinių lietuviškų patiekalų. Man patiko bulviniai blynai ir cepelinai, tačiau dar labiau įsiminė gira, kurią aš praminiau „medaus koka kola“, nors nežinau, ar apskritai galima lyginti šiuos du gėrimus. Akivaizdu, kad lietuviški skanėstai vilioja ne tik turistus. Man buvo paaiškinta, kad ir strazdai čia atlekia iš tolimų kraštų pasmaguriauti lietuviškų vyšnių. O karvelių burkavime nuo šiol aš visada girdėsiu prašymą: „Kopūstų, kopūstų…“
Toliau mano viešnagė tęsėsi Trakuose, sostinėje Vilniuje – populiariose turistų lankomose vietose. Aibės skirtingų įspūdžių. Ir vis dėlto brangiausi ir įsimintiniausi iš jų visų – dienos, praleistos svetingame Vilkaviškyje. Jos tarsi iš naujo atvėrė mano akis ir širdį: kaip svarbu vertinti laisvę, gerbti ir tausoti savo kraštą, puoselėti jo grožį ir tradicijas. Kaip svarbu saugoti visų mūsų bendrus namus – mūsų planetą, alinamą ir niokojamą, ypač tų, kas bet kokiomis priemonėmis siekia trumpalaikio pelno.
Su meile ir šilčiausiais linkėjimais vilkaviškiečiams,
Wendė NEWSOME
Naujoji Zelandija
(Iš anglų kalbos išvertė Rita Mitkutė)
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.