Baltrušių kaimo holokausto kapinėse atidengtas naujas memorialas

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Antradienį Baltrušių kaime, netoli Pilviškių, masinių žydų žudynių vietoje iškilmingai atidengtas memorialas. Jis pastatytas liudyti faktą, kad toje vietoje 1941 m. naciai ir jų vietiniai bendrininkai sušaudė per tūkstantį žmonių.

Du gražūs lauko rieduliai, pastatyti dviejose žydų sušaudymo vietose, pakeitė sovietmečiu sumūrytus monumentus ir dabar juose iškaltos raidės saugo istorinę tiesą. Kaip sakė Šakių rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis, su neabejingų žmonių pagalba ši vieta nusimetė gėdos žymę. Pagarbiai ir neiškraipant istorijos tūkstančio bendrapiliečių, tapusių holokausto aukomis, atminimas dabar įamžintas solidžiai.

Kaip jau esame rašę, iniciatyvos tinkamai įamžinti sunaikintų žydų atminimą ėmėsi izraelietis Ramis Avrahamas Reznikas. Šio vyro senelis, Pilviškių rabinas Avrahamas Abba Reznikas kartu su Vilkaviškio rabinu bei moterimis ir vaikais buvo sušaudyti vaizdingoje vietoje prie Višakio upės, virtusioje tikru mirties slėniu.

Memorialo atidengimo ceremonijoje dalyvavo Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, atstovai iš Vilniaus žydų bendruomenės centro, iš Holokausto muziejaus ir kiti svečiai. Programą paruošė Šakių kultūros centras ir Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokiniai. Gimnazistai į ceremoniją holokausto vietoje iš savo mokyklos atėjo pėsčiomis. Prieš tai gimnazijoje Gaono žydų muziejaus specialistai surengė edukaciją apie štetlo gyventojus. Štetl – tai žydų žodis, jidiš kalba reiškiantis miestelį.

Atidengiant paminklus daug jautrių žodžių pasakė garbūs svečiai, buvo skaitomi Pilviškių žydų gyvenimo istorijų fragmentai, vardais minėtos miestelyje gyvenusios ir per holokaustą išžudytos šeimos.

Kapinių sutvarkymo iniciatorius ir dalinis fundatorius R. A. Reznikas pasakojo, kodėl jis nusprendė atvykti į jam buvusią baugią Lietuvą bei atlikti tokį nemenką darbą.

„Esu kartu su jumis, nes mano senelis buvo Avrahamas Abba Reznikas. Jis buvo didžios žydų bendruomenės, kuri gyveno už pusantro kilometro nuo čia, rabinas. Prisimenu mano amžinąjį atilsį tėvo istorijas iš jo kasdienio gyvenimo vaikystėje. Jis pasakojo, kad žydai, ir ne tik jie, ateidavo pas mano senelį bei prašydavo patarimų. Man sakė, kad jis dažnai padėdavo žmonėms išspręsti problemas. Žydų ir lietuvių bendruomenės tuomet taikiai sugyveno kartu, – kalbėjo R. A. Reznikas. – Tačiau visa tai pasikeitė, kai 1941 metais naciai įsiveržė į Lietuvą. Karo pradžioje Lietuvoje gyveno beveik ketvirtadalis milijono žydų, 95 proc. jų buvo nužudyti. Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, išgyvenusių žydų skaičius yra pats mažiausias. Gyvi liko tik 8000 žydų. Lietuvos žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta per pusmetį. Čia, Pilviškiuose, visi žydų bendruomenės nariai – vyrai, moterys, vaikai – buvo sunaikinti greičiau nei per mėnesį ir visa tai įvyko 1941 metų rugpjūčio pabaigoje. Toks buvo ir visų kitų mažuose Lietuvos miesteliuose gyvenusių žydų bendruomenių likimas.“

Pasak R. A. Rezniko, žydų bendruomenės žudymas ir naikinimas buvo organizuotos ir sistemingos veiklos, vykdytos pagal tikslų grafiką, rezultatas. Žydai buvo surandami, areštuojami, žeminami gatvėse, verčiami mankštintis, šokti, o po to genami į masinių žudynių vietas.

Šie kraupūs įvykiai nebūtų nutikę be nacių vietinių kolaborantų. Lietuvoje žudynės vyko pačiais žiauriausiais būdais: atvesdinti senjorai, moterys ir vaikai buvo priversti išsikasti sau duobes, išsirikiuoti, prie jų buvo sušaudomi. Visa tai darė lietuviai, kurie kolaboravo su naciais.

„Mano senelis rabinas Avrahamas Abba Reznikas yra palaidotas čia kartu su tūkstančiu žydų iš Pilviškių miestelio. Čia taip pat palaidotas ir rabinas Grynas iš Vilkaviškio. Tegul jų žudikams rūsčiai atlygina Dievas. Šioje vietoje yra dvi masinės kapavietės. Vienoje palaidota apie 750 žmonių, kitoje – 300. Mūsų šeimai pasisekė: kai kurie jos nariai spėjo emigruoti į Izraelio žemę prieš prasidedant karui. Jiems pavyko ir jie išgyveno, nes tuo metu Europoje veikė žydų tautinis judėjimas – sionizmas, – sakė R. A. Reznikas. – Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, prižadėjau sau, kad turiu šitą vietą pamatyti. Jaučiau didžią neteisybę, nes tuo metu ši vieta buvo neprižiūrėta ir apleista. Pamaniau sau, kad čia esančios aukos nusipelno daugiau pagarbos. Kurį laiką užduotis sutvarkyti šią vietą atrodė beveik neįmanoma. Daug žmonių mane laikė tik svajotoju. Bet svajonės manęs neapleido ir man pasisekė. Džiaugiuosi sutikęs daug nuostabių žmonių, kurie man labai padėjo. Nepaisant masinio mano tautos šešių milijonų žmonių sunaikinimo, persekiojimo, mes vis dar egzistuojame ir gyvename didžiuodamiesi stipria ir nepriklausoma valstybe.“

Svečias visiems dėkojo už pagalbą ir kvietė apsilankyti Izraelyje.