Rajono pedagogams stinga noro mokytis

Andrius GRYGELAITIS

„Nemaža dalis rajono pedagogų į galimybę mokytis, tobulėti bei keistis žiūri atsainiai“, – taip teigia Švietimo pagalbos tarnybos (ŠPT) andragogė Gintarė Gudeliauskė.

Mokytojai – pasyvūs

Ketvirtus metus ŠPT dirbanti G. Gudeliauskė puikiai supranta mokymosi svarbą. Ji ne tik organizuoja įvairius mokymus rajono pedagogams, bet ir pati juos veda, dalijasi savo gerąja patirtimi bei sukauptomis žiniomis. Negana to, jauna specialistė ir pati tęsia mokslus – ji šiuo metu yra Vytauto Didžiojo universiteto pirmo kurso doktorantė.

Tiek ankstesnėse magistrantūros, tiek dabartinėse studijose vilkaviškietei teko tyrinėti mūsų rajono pedagogų mokėjimo mokytis kompetenciją. Deja, gauti rezultatai nepradžiugino. Anot Gintarės, nemaža dalis mūsų krašto mokytojų tik epizodiškai suvokia, ką iš tikrųjų reiškia mokytis visą gyvenimą, pernelyg nesistengia įdėti pastangų siekdami pokyčių.

„Aišku, to negalima pasakyti apie visus rajono mokytojus. Yra tikrai nemažai pedagogų, kurie iniciatyvūs, noriai dalyvauja įvairiuose renginiuose, su kolegomis dalijasi gerąja patirtimi. Tarnyba bendradarbiauja kone su visais rajono metodikos būreliais. Daug kas priklauso nuo jų pirmininkų, kurie ragina kolegas kelti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose, seminaruose ar mažesnės trukmės renginiuose. Labai džiaugiamės rajono ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo metodikos būrelio pirmininkės Lilijos Navikienės, bibliotekininkų būrelio vadovės Joalitos Arbačiauskienės, taip pat kitų metodikos būrelių pirmininkų veikla. Gaila, bet šiemet bendradarbiauti su ŠPT atsisakė rajono technologijų mokytojai. Nepaisant to, mes jiems ir toliau siunčiame visą aktualią informaciją, taip siekdami išlaikyti glaudžius santykius“, – pasakojo G. Gudeliauskė.

Nuo rudens tapo sunkiau

Pagrindinė jaunos specialistės auditorija būtent ir yra rajono pedagogai. Ji pripažino, kad prieš kelis metus stoti ir kalbėti prieš daug labiau patyrusius klausytojus buvo nemenkas iššūkis. Tiesa, noras dirbti švietimo sistemoje tąkart nugalėjo. Prieš pereidama į Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnybą ji atsisakė daug geriau apmokamo darbo. Šiandien andragogė to visiškai nesigaili ir teigia puikiai besijaučianti dabartinėse pareigose. Ji tvirtino, kad apsiprasti ir „įsivažiuoti“ labiausiai padėjo ŠPT direktorė Asta Grinevičienė bei buvusi kolegė, dabar Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijai vadovaujanti Gileta Naujokienė.

Per metus ŠPT darbuotojai mokytojams organizuoja daugybę užsiėmimų. Būna taip, kad vienu metu rajone vyksta net keli mokymosi renginiai. Tiesa, ne visi jie pritraukia tiek mokytojų, kiek norėtųsi. G. Gudeliauskės teigimu, neretai prieš pat renginį tenka skambinti į mokyklas ir dar kartą raginti pedagogus atvykti.

Užduotis pritraukti pedagogų ypač pasunkėjo įvedus etatinį darbo apmokėjimo modelį. Andragogė kalbėjo, kad nuo praeito rugsėjo, mokytojų teigimu, ne visų įstaigų vadovai išleidžia juos į ŠPT organizuojamus renginius. Tiesa, dalis pedagogų tokia situacija taip pat ėmė naudotis ir kartais, vos gavę kvietimą, pernelyg ilgai negalvoję atkerta, kad neatvyks, nes mokyklos vadovas neleis.

„Nežinia, kaip yra iš tikrųjų. Nesinorėtų, kad mūsų mokytojai virtų vien savo sultyse. Seminaruose ar konferencijose gaunamos žinios neretai praverčia ne vien profesijos srityje. Tai padeda žmogui tobulėti visapusiškai. Renginiuose įgytą patirtį nesunkiai galima pritaikyti šeimoje ar bendraujant su artimaisiais“, – kalbėjo G. Gudeliauskė.

Vos penktadalis

Andragogė tikino pastebėjusi, kad tarp Vilkaviškio rajono mokytojų trūksta paprasčiausios komunikacijos. Ne visi pedagogai linkę bendrauti tarpusavyje, dažnai juos stabdo asmeninės ambicijos. Tiesa, ši problema yra ir kai kuriose kitose srityse.

„Gaila, bet neretai nuoširdumą ir atvirumą pakeičia veidmainystė bei pavydas. Sykiu tai skatina nepasitikėjimą savimi. Manau, kad viską pakeistų pačių pedagogų mokymasis. Besimokantis žmogus – visapusiškas, gebantis puikiai orientuotis įvairiose situacijose ir kokybiškai spręsti iškilusias problemas. Siekiant žinių galima save atrasti iš naujo, tereikia tik to norėti“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji sakė, kad ŠPT visuomet stengiasi atsižvelgti į mokytojų poreikius ir organizuoti tas konferencijas ar seminarus, kurie būtų patrauklūs, įdomūs, kuriuose jie pasisemtų kuo daugiau vertingos patirties ir žinių. Deja, išsiaiškinti, ko išties nori rajono pedagogai, kartais būna gana sunki užduotis.

„Vos pradėjusi dirbti ėmiausi tyrimo, kad išsiaiškinčiau rajono pedagogų mokėjimo mokytis kompetencijos suvokimą. Tuomet vykau į mokyklas ir dalijau popierines anketas. Deja, jas užpildydavo vos penktadalis respondentų. Į dalį klausimų apskritai buvo atsakinėjama atmestinai. Įprastai mokslo metų pabaigoje taip pat siuntinėdavau popierines anketas, kuriose prašiau įsivertinti savo darbą. Jas irgi užpildė tik kas penktas mokytojas. Dabar, pačių pedagogų prašymu, siunčiu elektronines anketas. Atsakiusiųjų dar labiau sumažėjo“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.

Ji vylėsi, kad ateityje komunikacija tarp rajono ugdymo įstaigų ir kitų įstaigų atstovų taps daug glaudesnė. Andragogės teigimu, tokiame nedideliame rajone dėl gėrio, kurį būtų galima sukurti, reikėtų geriau išnaudoti vieniems kitus.

„Mane taip pat ne visos situacijos džiugina, išgyvenu visokių jausmų, tačiau visada stengiuosi save sustabdyti, permąstyti ir atrasti išėjimo iš nemalonumo sprendinius. Stengiuosi būti atvira ir empatiška kiekvienam. Noras mokytis, empatiška ir atvira komunikacija turėtų būti kiekvieno siekiamybė, kuri, neabejoju, sukeltų teigiamų pokyčių“, – kalbėjo G. Gudeliauskė.