Vištyčio gyventojų sodyboje kas rytą pusryčiauja voverės

Eglė MIČIULIENĖ

Vištyčio regioniniame parke gyvenantys ūkininkai Tupčiauskai jau kuris laikas džiaugiasi mielų gyvūnėlių draugija.

Daugelis iš mūsų šaltuoju metu rūpinamės sparnuočiais, į lesyklas beriame grūdų, saulėgrąžų, kabiname lašinukų.

Vištyčio gyventojas Antanas Petras Tupčiauskas savo sodyboje taip pat įtaisė dailią lesyklėlę. Tačiau joje ėmė lankytis ne paukščiai, o… voverės!

Gamtos apsuptyje gyvenantys Tupčiauskai pasakojo, kad šie mieli gyvūnėliai sodybos gale augančiame spygliuočių miškelyje tai vienu, tai kitu laiku pasirodydavo jau daug metų.

– Bet anksčiau voverės būdavo tik prabėgančios, o šios gal jau bus apsistojusios ilgesniam laikui. Visą vasarą jos čia gyveno, rudenį mūsų vadinamame parkelyje riešutaudavome kartu: mes apačioje riešutus skiname, o voverė skina per metrą viršuje, – juokėsi A. P. Tupčiauskas.

Graikiniai ir lazdyno riešutai auga pačiame šios sodybos kieme, greta pavėsinės. Anot Aldonos Tupčiauskienės, į riešutmedžius įsisukusios voverės pirmiau nei šeimininkai nurenka visus riešutus, tačiau jos vyras tik moja ranka – negi gaila! O ir likusius surinkę žmonės vis paberia jų į dabar jau labiau ne paukščiams, o voverėms skirtą lesyklą, padeda ir kiemo pavėsinėje, ant lauko židinio atbrailos. Ten papūstuodegės taip pat mielai apsilanko ir susirenka joms paliktas vaišes.

Sodybos šeimininkas į medį įkėlė ir inkilą voverėms, tikėdamasis, jog šios jame apsigyvens. Tačiau viešnios tik pasičiumpa joms privilioti prie landos paliktus riešutus, o į patį būstą nelenda, grįžta į savus namus miške.

Žvėreliai į sodybą žiemą beveik visada atliuoksi tiktai papusryčiauti tuo pačiu metu, tarp 8 ir 9 valandos ryte. Vakare kieme jų jau nepamatysi. Vasarą voverės aktyvesnės, po šakas siaučia ir dienomis.

Kadangi kiemo parkelyje lankosi dvi voverės – didesnė ir mažesnė, šeimininkai viliasi, kad eglyne įsikūrusi porelė susilauks ir palikuonių.

Žmonių labai arti voveraitės neprisileidžia, bet per daug ir nesibaimina – drąsiai kremta joms paliktus graikinius riešutus, kol šeimininkų dukra Eglė pusryčiaujančias viešnias mėgina nufotografuoti.

Pamiškėje gyvenantys Tupčiauskai savo sodyboje ne kartą yra sulaukę ir kitų miško svečių, tačiau ne visų jų apsilankymas šeimą pradžiugina.

Štai lauko pirtelėje ant sienos kabo įspūdingo grožio ožio ragai. A. P. Tupčiauskas sako šį gyvulį dėl ragų ir auginęs. Deja, prieš keletą metų savo ožkas vienai nakčiai žmonės paliko lauke, prie pat namų. Atėję ryte ožkytės neberado – ją buvo nusitempę ir sudraskę vilkai. Po savaitės nugaišo ožiukas, o dar po trijų dienų – ir ožys. Šeimininkai spėja, jog šiedu gyvuliai krito dėl vilkų sukelto streso.

Plėšrūnai į Tupčiauskų ūkį buvo įsisukę jau ne vieną kartą, pragaišino ir daugiau gyvulių. Ir praėjusį pavasarį pilkieji visai už tvarto papjovė du veršelius, dar vieną – rudenį. Šią žiemą patvory A. P. Tupčiauskas vėl matė vilkų pėdas.

Vis dėlto kiti sodyboje pasirodantys gyvūnai vištytiškius tik džiugina. Tame pačiame eglyne, kaip ir voverės, įsikūrę burkuoja laukiniai karveliai, medį pastuksenti atlekia genys, į tvenkinį atplasnoja ančių. Palaukėmis iki pat kiemo atklysta stirna, kiškiai visai Tupčiauskų pakiemy atsiveda vaikų: vieną vasarą iš žolių kyšojo net keturių kiškučių ausys.

– Tiesa, šiuo metu zuikių sumažėję. Užtat voverių turime! Reikės dar vieną lesyklą kieme padaryti, prie eglės, kad būtų geriau matyti – juk smagu į jas pažiūrėti, nuotaiką pakelia! – džiaugėsi A. P. Tupčiauskas.