Gyvūnai darbe suteikia namų jaukumo

Eglė MIČIULIENĖ

Būdamas šalia savo šeimininko gyvūnas ne tik pats jaučiasi gerai, bet ir žmogui suteikia komfortą, padeda numalšinti stresą – tuo įsitikinusi šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir dirbanti vilkaviškietė Brigita Ragickaitė.

Sena graži draugystė

23 metų B. Ragickaitė jau trečius metus dirba „Delfi“ portale, į kurį atėjo dar studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete. Šiuo metu mergina yra specialiųjų turinio projektų žurnalistė. Ji rengia ir rubriką „Letena“, kurioje rašoma apie įvairius augintinius.

Gyvūnai Brigitai – artimiausia tema, o labiausiai ji myli šunis.

– Žmogaus ir šuns santykis pastaruoju metu yra labai pasikeitęs. Nors šis keturkojis – geriausias mūsų draugas jau gal 12 tūkstančių metų, bet dar niekada jis nebuvo taip arti žmogaus. Anksčiau šuo laikytas tik kieme, pririštas prie grandinės, o dabar gyvena name ar bute, su šeimininku keliauja į kavines, barus, bibliotekas ir net į darbą, – pasakojo mergina.

Su pastarąja tema susijęs ir vienas iš smagiausių Brigitos socialinių projektų „Gyvūnai darbe“. Jį rengdami žurnalistai norėjo parodyti, kokia svarbi yra gyvūno ir žmogaus draugystė.

– Pastebėjome, kad į kai kurias įstaigas žmonės ateina su savo augintiniais. Šalia mano darbovietės taip pat yra biuras, į kurį darbuotojas nuolat atsiveda šuniuką akitą. O pasaulyje tai apskritai nėra naujiena. Mūsų tikslas buvo parodyti, jog žmonės yra laimingi, kai juos visur gali lydėti augintinis, – sakė Brigita.

Atsineša ir vorų

Taigi portalas pakvietė registruotis įmones, į kurias darbuotojai atsiveda savo augintinių. Iš visos Lietuvos atsiliepė 58 darbovietės, maždaug du trečdaliai jų buvo iš Vilniaus.

Per metus žurnalistai aplankė 22 tokias darbo vietas.

– Dar prieš keletą metų vestis gyvūnus į biurą būtų atrodžiusi tikra beprotybė ir netvarka. Dabar jie ten įleidžiami ir jaučiasi kuo puikiausiai, – patirtimi dalijosi žurnalistė.

Brigita manė, kad apsilankiusi įstaigose ras tik šunis. Anaiptol! Šunų buvo daugiausiai, bet žmonės į darbą buvo atsinešę ir keletą kačių, dekoratyvinių žiurkių, didžiąją afrikinę sraigę ir netgi tarantulų.

– Galbūt plaukuotas voras ne visiems sukelia tokias geras emocijas kaip šuo, bet tam, kas šį voragyvį augina, jis yra mielas ir brangus, suteikia namų jaukumo, komforto pojūtį, mažina stresą, – buvo įsitikinusi mergina.

Darbuotojus gyvūnai lydi ne tik biuruose, bet ir mokyklose, grožio salonuose, butikuose, repeticijų salėse, lažybų punktuose ir net advokatų kontorose, kur, atrodo, atmosfera turėtų būti labai rimta.

Patį didžiausią šunį, kokį kada nors teko matyti, Brigita sutiko paskutiniame savo aplankytame biure. Tai buvo malamutas Kodis. Mergina net neįsivaizdavo, jog būna šitokio dydžio šunų.

Gerai jaustis turi visi

Paklausus, kodėl žmonės vedasi augintinius į darbą, atsakymas visada būdavo panašus: todėl, kad gyvūnas padeda numalšinti įtampą ir geriau jaustis, sukuria draugiškesnę aplinką. Įdomu, jog daugiau bendrauti ima ir patys kolegos.

Žinoma, ne kiekviena įmonė sutiks, jog darbuotojas į darbą atsineštų žiurkę ar vorą. Todėl žmonės, kurie nori matyti augintinius darbe, pirmiausia apie tai pasikalba su vadovais, kolegomis. Kita vertus, gali būti ne tik paniškai ko nors bijančių, bet ir gyvūnams alergiškų bendradarbių, tad būtina aptarti viską, kad vėliau nekiltų nesusipratimų.

Labai svarbu ir tai, ar pats augintinis pasikeitus aplinkai jausis gerai. O tokiu atveju, kai darbuotojai sumanys atsivesti keletą gyvūnų, šie turi nekelti streso vienas kitam.

Kai kuriose įstaigose augintinius šeimininkai atsiveda kasdien, kai kur – pagal susitarimą, pavyzdžiui, kartą per savaitę ar mėnesį.

Brigita Ragickaitė džiaugėsi, jog labai didelė dalis kartu su šeimininku į darbą atkeliaujančių gyvūnų yra mišrūnai, paimti iš prieglaudų.

Atsivedė ir patys

Vykstant projektui, žurnalistai ir patys išdrįso vienai dienai atsivesti į redakciją savo numylėtinius. Prieš tai kolegos įvertino, ar jų gyvūnas socializuotas, ar nepatiria didelio streso būdamas tarp kitų augintinių, nes priešingu atveju jam tai būtų ne gera patirtis, o stresas.

– Į redakciją atsivedėme ir atsinešėme 14 gyvūnų: ne tik šunų, bet ir triušiuką, sraigę. Kartu pasikvietėme ir dresūros mokytoją, jog ši patartų, galbūt padėtų, kad diena praeitų be stresų ir nesusipratimų. Iš tiesų situaciją suvaldyti buvo nelengva… Tiesa, iš pradžių visi augintiniai buvo gana ramūs, o triukšmas ir šurmulys kilo tada, kai sugalvojome susiburti bendrai nusifotografuoti, – pasakojo B. Ragickaitė.

Metus trukęs projektas „Gyvūnai darbe“ jau pasibaigė.

Tačiau panašių iniciatyvų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, rengtas projektas „Sėkminga dresūra“, kai lankydamiesi pas šunų augintojus žurnalistai aiškinosi, kaip šeimininkams sekėsi savo keturkojį išmokyti vieno ar kito triuko, kaip susitvarkė su kokia nors elgesio problema.

Ketina imti iš prieglaudos

Neseniai B. Ragickaitė su kolegomis rengė fotoreportažus iš gyvūnų prieglaudų. Vėliau nuotraukomis ir keturkojų istorijomis žurnalistai dalijosi internete, taip padėdami gyvūnams rasti namus.

Pati mergina, šiuo metu jau įsikūrusi Vilniuje, savo namuose augintinio dar neturi. Tačiau Vilkaviškyje, pas tėvus, grįžtančios Brigitos laukia mišrūnė kalytė Lota.

– Mes su ja užaugome. Kaskart, kai grįžtu į gimtinę, pirmiausia bėgu ne į namus, o pas Lotą. Prižadu jai, kad kitą dieną eisime pasivaikščioti. Ir pastarąjį kartą, kai grįžau namo, mudvi vaikščiojome kokias tris valandas. Man tai yra labai geras atsipalaidavimo būdas. Tačiau Lotai – jau apie 15 metų. Dabar, kai iš studentų bendrabučio išsikėliau į savo namus Vilniuje, ir pati norėčiau turėti šuniuką. Net ne vieną, o du, kad jiems būtų linksmiau, kol manęs nebus namuose. Planuoju pasiimti iš prieglaudos du vienos vados šunelius. Juk turėti brolį ar sesę – nerealu, – šypsojosi mergina.