Vargšų Velykos. Kiaušiniautojai

Vytas DRUNIS

Platonas sakė, kad tikras pažinimas yra prisiminimas. Kaip M. Prusto romane – nuo paprasto pyragaičio prasideda gili, plati prisiminimų upė. O tas prisiminimas – tai mano paties gyvenimo istorija, mano patirties atmintis. Tik šioje mano patirties istorijoje, – ne taip, kaip M. Prusto romane, – niekas nedalijo pyragaičių. Nes po karo buvo praėję tik šešeri metai. Nes vyko nuožmi kova dėl išgyvenimo, dėl duonos…

Mes nebuvome nei geresni, nei blogesni, tik visuomet alkani. Išties, mes nematėme tikro bado ar maro. Mes buvome karo vaikai. Ir gyvenome kaip po karo. Ir dalijomės viską pusiau: skurdą, meilę ir… duoną. Kaip toje rusiškoje dainoje: „и хлеба горбушку…, и ту по полам…“ Ir godžiomis akimis žiūrėjome, ar teisingai dalija: „тебе половина, и мне половина…“

Ir tarsi iš pavasarinės miglos išplaukia tas tolimų metų prisiminimas. Du apskurę vaikai – gal dešimties metų mergaitė ir jai į ranką įsikibęs, vis atgal besigręžiojantis šešiametis smulkutis vaikiukas – brenda per šlapią pievą, per šaltą rytmečio rūką.

– Greičiau eik, o tai velki kojas kaip koks senis, – truktelėjo už rankos broliuką sesė.

– Tai kad varlės… – baugščiai į šalis dairėsi vaikas.

– Na ir kas? Nesuės tavęs tos varlės. Tarsi jų būtum nematęs…

– O kodėl jos po dvi, ir viena ant kitos užsilipę? – nenurimo mažylis.

– Nagi kad kojų nesušlaptų tas varlinas, kuris viršuje raitas joja. O apačioje vargšė varlytė…

– Bet ir mano kojos jau šlapios, – berniukas liūdnai dirstelėjo į savo sudėvėtus, gerokai per didelius ir skylėtus batus. – Ir tu mane gali panešti, kaip ta varlė neša draugą.

– Dar ką sugalvosi?.. Tu ne ponas varlinas, o aš ne tavo tarnaitė varlė. Greičiau eik ir nežiopsok į tas bjaurias varles, – paragino mergaitė savo broliuką.

Tempdama jį už rankos, mergaitė visą laiką galvojo apie Velykų margučius. Jei ne tie margučiai, jie jokiu būdu nebristų dabar per šią šlapią paupio pievą. Bet močiutė juk pasakė: „Norite margučių – prisirinkit kiaušinių. Aš jums ne višta – nepridėsiu. Žinot kelią pas tą ūkininką, kur rudenį bulves kasėm, – ne taip ir toli už miesto, ant upės kranto.“

„Taigi, prisirinkite… – mąstė mergaitė. – Juk kiaušiniai ne grybai, ne uogos – neauga nei miške, nei pievose.“ Ji gerai pamena tą didelę sodybą, apsuptą seno sodo, ir piktą didelį šunį apsilupusiu kailiu, ir dar piktesnį tos sodybos šeimininką… Tas paniurėlis senis išvijo ją iš alyvinės obels, kai jinai dar nespėjo nė vieno obuolio nuskinti sau ir broliukui. Jokiu būdu neitų, jei ne Velykos, jei ne margučiai… Juk kokios Velykos be margučių? Mergaitė raminosi, kad sodybos šeimininkė atrodė gana rami, tyki moteriškė. Ir tada ji parinko nuo žemės krituolių alyvinių obuolių jai ir broliukui. Gal ir dabar duos nors keletą kiaušinių, juk rudenį vištų buvo pilnas kiemas.

Priėję upelį, vaikai stabtelėjo abejodami – juos baugino vietoj liepto per siaurą upelį permestas storas medžio rąstas. Jis buvo apsamanojęs, slidus… Mergaitė, atsargiai statydama kojas, paskui save patraukė broliuką ir abu žingsnis po žingsnio laimingai persigavo į kitą krantą. Aukštumėlėje, ant upelio kranto, tarp seno sodo medžių, matėsi didelis kluonas, tolėliau – dviejų galų troba. Galinis namo langas kaip tik žiūrėjo į upelio pusę. Ir kai kieme ėmė piktai skalyti šuo, lango keturkampyje sujudėjo užuolaida ir šmėstelėjo moters veidas.

Sumirkusių statinių varteliai sunkiai vėrėsi, bet negirgždėjo. Vaikai sutrikę sustojo prie priebučio durų. Pagaliau mergaitė nedrąsiai pakėlė ranką norėdama pabelsti, bet durys pačios atsivėrė. Tarpduryje pasirodė sena moteris, pečius apsigaubusi didžiule vilnone skara, margom vilnonėm kojinėm apmautas kojas įsispyrusi į medines klumpes. Ji nustebusi sužiuro į vaikus.

– Jums ko, vaikeliai?..

– Mes pas jus rudenį kasėme bulves… Gal prisimenate?.. – nežinojo kaip pradėti pokalbį mergaitė. Moteris atidžiai nužvelgė skurdžius vaikų rūbelius, šlapius batus ir priekaištingai palingavo galva.

– Na tai užeikite, kad jau atėjote, troboje pakalbėsime – lauke šiandien drėgna, pagelus oras… – moteris atidarė kambario duris ir praleido pirma savęs vaikus.

– Žiūrėk, tėvai, kokių svečių šiandien sulaukėme, – traukdama vaikams nuo kojų šlapius batus, pranešė šeimininkė. Jinai nunešė vaikų batus prie karštos krosnies ir juos pačius pastūmėjo artyn prie šilumos.

– Na jo… svečiai… Tokių svečių kasdien eina ir eina. Nesuprasi – lietuviukai, vokietukai ar žydukai. Susimaišė per karą svietas ir žmones sunku atskirti gerus nuo blogų. O šituos bene pažįsti? – iš tolimo kambario galo prieblandos pasigirdo grubus vyriškio balsas. Šiąnakt jis blogai miegojo – šešeri metai praėjo, o karas vis save primena nakties košmaruose.

– Nagi Barzdaitienės iš miestelio anūkai, – šeimininkė nuvilko sudrėkusius vaikų paltukus ir pakabino juos netoli krosnies. – Ji pas mus kasmet talkavoja pavasarį ir rudenį prie daržų nuėmimo. Tai ką vaikiukai pasakysite? – moters balsas buvo tylus ir švelnus, visai nepanašus į jos vyro.

O šis iš savo vietos užustalėje nurodė savo moteriškei:

– Paklausk, ar moka poterių. Juk tuoj Velykos…

– Mokame, mokame… – greitai linktelėjo galva mergaitė ir, kumštelėjusi broliuką, ėmė pusbalsiu berti poterius, kaip ją močiutė buvo pamokiusi. – Tėve mūsų, kurs esi danguje, duok mums duonos…

– Kiaušinių, kiaušinių prašyk… – niuktelėjęs sesei į pašonę, greitai sušnabždėjo broliukas.

– Ir ką jis ten bamba? Nieko negirdžiu… – šeimininko balsas sušvelnėjo išgirdus poterius, bet vis tiek liko įtarus.

– Kiaušinių, margučių labai nori, tik dėl to ir ėjo su manimi, – visai sutriko mergaitė, nutraukusi poterius.

– Mat koks gudrus – margučių užsimanė. O poteriai jam nesvarbu – duok tik kiaušinių… Bet Dievas neturi kiaušinių, o mūsų pusę vištų šeškus išpjovė – kad jį nelabasis…

– Liaukis, tėvai, matai kokie tie vaikai suvargę ir dar juos gąsdini… Kuo jie kalti mažiuliai?

Apšilę vaikai atkuto ir užustalėje jau visai linksmai kramsnojo geraširdės šeimininkės jiems įteiktą po duonos riekę, užteptą vyšnių uogiene. Mažasis vis gaudė nuo duonos krintančias vyšnių uogas – tokio skanėsto jis dar gal ir nebuvo ragavęs ir vis šnairomis žiūrėjo į galustalėje sėdintį rūstų namų šeimininką.

– Na, vaikeliai, renkitės – apdžiūvote, apsišilote ir… namučių. Ir man laikas į tvartą prie gyvulėlių. O čia lauktuvių truputį įdėjau: duonutės močiutei ir judviem už kelionę dešimtį kiaušinių. Tik atsargiai neškite, nesukulkite, nes vietoj margučių turėsite kiaušinienės, kurios jau neiškepsite…

Malonus šeimininkės balsas ir lauktuvės, sausi batai ir paltukai pataisė vaikams nuotaiką ir jie spėriai apsirengė. Išlydėdama per laukujes duris, šeimininkė juos peržegnojo ir vaikai iš trobos šilumos vėl pasinėrė į šaltą pavasario miglą.

– Še, nešk duoną, o aš nešiu kiaušinius, nes tu būtinai juos išmesi… – sesuo padavė ajerais kvepiančios duonos puskepalį broliukui, o pati atsargiai rankose laikė į seną skepetaitę surištus tokius brangius dešimtį kiaušinių.

– Bet kiaušinių tai aš prašiau… Tu sakei: „Tėve mūsų… duok duonos…“ Jei nebūčiau tau priminęs, tai ir turėtum tik duonos, – broliukas išdidžiai iškėlė galvą ir nenoromis paėmė nešti duoną. – Ir dar kodėl tu sakei, kad mūsų tėvas danguje? Juk močiutė sakė, kad tėvas Sibire.

– Eik tu, kvaileli… Tai tik tokie poteriai apie Dievą Tėvą, kuris yra danguje… Jis yra visų žmonių tėvas.

– Nieko nesuprantu, ką tu čia sakai… Žiūrėk, pati išmesi kiaušinius, bus tau tėvas danguje…

Prieš pietus, saulei pakilus, aukštyn pakilo ir šaltas rūkas. Ir nuplaukė kažkur tolyn, į šonus. O pro to rūko retėjančią maršką nušvito saulė ir apšvietė šlapią paupio pievą ir du vaikus, einančius miesto link ir nešančius brangias Velykų dovanas – duoną ir kiaušinius.