Eiti su lazdomis blogo oro nėra

Eglė MIČIULIENĖ

Jau keletą metų prie Paežerių dvaro vakarais galima sutikti sparčiai su lazdomis žingsniuojančius žmones. Tai – Vilkaviškio šiaurietiškojo ėjimo klubo moterys ir jų bendraminčiai, kartą per savaitę susitinkantys smagiai prasimankštinti gryname ore.

„Šventas vakaras“

Klubo vadovė Irma Maurienė sako, jog šeima puikiai žino jos „šventą vakarą“, kuris šiemet būna trečiadieniais, nuo 19 val.: tokiu metu Irma negali būti niekur kitur, tik parke su šiaurietiškojo ėjimo fanais.

– Turime nuolatinių draugų, atvažiuoja entuziastų net ir iš Marijampolės. Žmonių susirenka įvairiai: daugiausiai buvo suvažiavę iki 30 ėjikų, bet kartą ėjome tik dviese. Tuomet artėjo audra, tad atšaukiau užsiėmimą, bet dėl visa ko nuvažiavau pažiūrėti, ar tikrai niekas neatvyks. Pavėlavusi atvažiavo viena moteris iš Kybartų. Medžius vėjas guldė, bet mudvi vis tiek ėjome. Įspūdis nenusakomas! Tada sau pasakiau: kad ir koks oras būtų, vis tiek eisiu, nes šitam sportui blogo oro nėra, – pasakojo I. Maurienė.

Trečiadieniniai žygiai vyksta nuo rugsėjo iki birželio. Sezono atidarymas jau šeštus metus rengiamas pirmą rugsėjo sekmadienį. Tą dieną žygeiviams iš visos Lietuvos organizuojami „reprezentaciniai“ žygiai. Tada ne tik propaguojamas šiaurietiškasis ėjimas, bet ir parodomi gražiausi mūsų rajono kampeliai.

Aplink Vilkaviškį

Vakariniai žygiai prie Paežerių dvaro vyksta visą „tamsųjį“ periodą, nuo tada, kai pradėjus temti parke įžiebiamos šviesos, iki pat pirmosios žalumos.

Tuomet, bundant gamtai ir dienai ilgėjant, vėl imama dairytis plačiau.

– Tokiu metu parkas kažkaip pasidaro per mažas. Susitariame ir trečiadieniais po darbo jau keliaujame kur nors kitur, kad ir pačia paežere. Yra žmonių, kurie prisipažįsta visą gyvenimą nugyvenę Vilkaviškyje, bet šiuo maršrutu einantys pirmą kartą. O ten yra nuostabių vietų! – šypsojosi I. Maurienė.

Klubo vadovė labai mėgsta eiti puikiu maršrutu prie Šukių kaimo, kurį vadina vasarine trasa, – vaizdai čia tikrai įspūdingi. Ėjikų labai mėgstamas ir Podvarkas, bet jo keliukais (7 km trasa) daugiau vaikštoma žiemos savaitgaliais.

Atrado… savo kraštą

Irma pripažįsta, kad tiktai pradėjusi vaikščioti su lazdomis atrado savo kraštą, kurio anksčiau visai nepažinojo.

– Kuo toliau einu, tuo labiau šį kraštą įsimyliu ir tuo daugiau visu grožiu norisi dalytis su kitais. Po tokių žygių sulaukiame padėkų net ir iš tų žmonių, kurie matę nemažai pasaulio, – kalbėjo energingoji žygeivių vadovė.

Tačiau iki tol šiaurietiškojo ėjimo klubo entuziastės turi padaryti nemažai „namų darbų“. Pirmiausia reikia surasti vietinius šviesuolius, kurie parodo gražiausias vietas, tada pačios moterys su dviračiais, mašinomis ar pėsčiomis išnaršo vietoves skersai išilgai, ir tik tada sudėliojamas maršrutas, kuriuo vedami žygeiviai.

Šiemet taip pradėtas labai įdomus pažintinių žygių ciklas, skirtas pažinčiai su Lietuvos ir Rusijos pasieniu.

– Sugalvojau pereiti Kybartų apylinkėmis, pačiu pasieniu, šalia tvoros, kur be pareigūnų ir nepraeisi. Iš pasieniečio Audriaus Balandos sulaukiau tiek informacijos ir pagalbos, kad susidėliojo visas trijų žygių ciklas! – pasakojo Irma.

Pirmasis žygis Vištyčio pasieniu su kopimais į tris kalnus, ekskursija regioninio parko lankytojų centre ir net Vištyčio bei Girėnų kaimo kapelų dainomis jau įvyko šiemet Kovo 11-ąją. Rudenį, rugsėjo 8 d., planuojamas žygis Kybartuose, o kitų metų Kovo 11-oji bus pasitikta Kudirkos Naumiestyje.

Per visą Lietuvą

Vilkaviškio šiaurietiškojo ėjimo klubas ir kalendorines šventes mėgsta paminėti ne prie stalo, o gamtoje. Žavios Užgavėnių Morės deginimas pasipuošus kaukėmis, „Sočių pilvukų“ žygis antrą Kalėdų dieną, Joninės prie ežero su gėlėtais sijonais – visuomet atsiranda norinčiųjų ne tik pasivaikščioti, bet ir gamtoje linksmai pašėlioti. Vaikštant po gražias vietas, kopiant į piliakalnius bei giedant himną paminimos ir Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventės.

Smagūs būna ir tradiciniai klubo gimtadienių žygiai. Per šešerius metus būta visko: „Grikucyje“ prie Merkio ragauta grikių miltų blynų, Trakuose kepti kibinai, Druskininkuose – šakotis, Raižiuose – totoriškas šimtalapis, po žygio Aukštadvaryje aplankytos Stakliškės ir t. t.

Vilkaviškiečiai važiuoja ir į kitų miestų klubų tradicines šventes. Pavyzdžiui, į Alytų žygeiviai kasmet kviečiami pirmą balandžio sekmadienį, į Klaipėdą – metų gale, į Telšius – pirmą birželio sekmadienį. Vieni klubai organizuoja uždarus renginius (kviečiami tik šiaurietiškojo ėjimo klubų nariai), kitų žygiai atviri visiems norintiems.

Tad netrukus, birželio 8 d., klubas su bendraminčiais keliaus į Telšius, o rugpjūtį – į Naujosios Akmenės karjerus. Prie klubo prisijungti kviečiami ir kiti entuziastai.

Nėjimas baigėsi ėjimu

O artimiausią trečiadienį klubas ruošiasi vaikščioti Bartninkų apylinkėse ir aplankyti Daukšaičių ąžuolą – I. Maurienė sako, jog šią trasą rinktis ją paskatino „Santakoje“ išspausdintas straipsnis.

Paskutinis gegužės trečiadienis, kaip ir kasmet, bus skirtas ne vaikščioti, o pabendrauti, metų žygiams aptarti. Nors, kaip juokiasi I. Maurienė, tokie aptarimai kartais ir vėl baigiasi… ėjimu.

– Kartą susitikome Vygreliuose aptarti mūsų žygių. Kažkas ir sako: „Tai kaip čia taip – negi visai niekur neisim? Nors apie sodybą apeikime…“ Na, ir išėjome. Kažkas beeinant dar pasakė, kad netoliese yra Dotamų ežeras, galėtume iki jo paeiti. Taip „ėjimas apie sodybą“ nusitęsė 13 kilometrų… – kvatojo Irma.

Tokie žygiai įsimena ypač gerai. Arba tokie, kai visa grupė sugarma į upelį, sulūžus palaikiam mediniam tilteliui. Taip nutiko prieš porą metų šaltą paskutinį spalio savaitgalį netoli Pilviškių. Klubo narė Sonata tuomet sakė: „Tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai lazdos man trukdė…“

Ar nevargina žygiuose nuolat lydinti tokia didelė kompanija?

– Mėgstu pabūti viena, pasivaikščioti dviese su Maja (Vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės šuniukas). Bet aš sakau: eiti vienam yra tarsi kasdieninė malda. O kai vediesi būrį žmonių – tai jau atlaidai. Būna visko: ir pavargsti, ir pasižadi daugiau nieko neorganizuoti, bet ištveri porą savaičių – ir vėl viskas iš naujo. Kur nors nuvažiuoji, pamatai kažką naujo, gražaus ir iškart supranti, kad nori tai parodyti kitiems, – juokėsi šiaurietiškojo ėjimo klubo vadovė.