„Barbarosa“ – istorija apie milijonus likimų

Renata VITKAUSKIENĖ

„Stumiuosi iš paukščio skrydžio iki to taško, kai močiutė sugalvoja užnuodyti vyšnių uogienę, kad jos suvalgęs vokiečių kareivis mirtų“, – tokį rakursą pristatydamas savo knygą „Barbarosa. Antrasis pasaulinis karas Europoje“ pasirinko autorius Robertas Petrauskas.

Susitikti su R. Petrausku į Vilkaviškio viešąją biblioteką rinkosi tie žmonės, kurie domisi Antrojo pasaulinio karo istorija. „Visas Jūsų knygas – „Trečiojo Reicho triumfas“, „Lemtingi sprendimai“, „Barbarosa“ – turime bibliotekoje, jos labai paklausios, lentynose neguli, nuolat yra pas skaitytojus. Pirmoji serijos knyga „Trečiojo Reicho triumfas“ jau stipriai „suskaityta“, – svečiui sakė bibliotekos direktorė Vilija Gilienė.

Antrojo pasaulinio karo istorijai neabejingą auditoriją R. Petrauskas tarsi perkėlė į vokiečių kariuomenės generalinį štabą. Rodyklės žemėlapiuose rodė karinės operacijos „Barbarosa“ armijų, jų grupių, flangų, divizijų judėjimo kryptis, autorius aptarė įvykdytus karinius manevrus: reples, „blickrygą“, įvardijo priešininkų pajėgų mastus, mūšiuose patirtus nuostolius. Į tą pačią situaciją istorikas žiūrėjo ir iš generolo, ir iš eilinio kareivio pozicijų. Paklaustas, kaip atrodo kariniai dokumentai, kuriais remdamasis parašė tris serijos knygas, R. Petrauskas sakė, jog eiliniam smalsuoliui jie būtų nesuprantamas dalykas, kurį „reikia išversti į žmonių kalbą“.

Knygos pristatyme dalyvavęs vilkaviškietis Arvydas Žardinskas, knygos „Barbarosa“ turinio redaktorius, atkreipė dėmesį, kad leidinio autorius stengėsi vengti ideologinių štampų.

Pats R. Petrauskas akcentavo, jog apie operacijos „Barbarosa“ istoriją stengėsi papasakoti su detalėmis, suprantamomis paprastam skaitytojui, siekė „ištraukti“ kuo daugiau žmonių iš karo statistikos ir parodyti juos suasmenintus. „Pro tanko skyles galiu matyti kelią, žalius medžius ir įvairiaspalves gėles. Gyvenimas po karo bus toks kupinas spalvų, kaip tos gėlės… laimingas. Aš nebijau atiduoti savo gyvybės už tai… neverk. Turbūt tau nepavyks aplankyti mano kapo. Kažin ar jis išvis bus“, – cituoja tankisto Aleksandro Golikovo 1941 m. liepą Pietvakarių fronte, Ukrainoje, kažkur prie Ostroho, parašytą paskutinį laišką žmonai.

Karo istorijos entuziastai knygos „Barbarosa“ ypač laukė dėl to, kad dalis joje detaliai aprašomų mūšių vyko Lietuvoje. Istorijai vertinga ir tai, ką apie mūsų kraštą laiškuose artimiesiems rašė vokiečių kareiviai. „Pirmas įspūdis kirtus sieną buvo neišdildomas. Skirtumai tarp Lietuvos su jos smėlėtais keliukais ir varganomis trobelėmis ir Rytų Prūsijos su jos asfaltuotais keliais, kaimais ir miestais rodė, kad čia prasideda kitas pasaulis“, – rašė vienas svetimšalis. „Švara, prižiūrėti namai ir ūkiai, prie kurių mes pripratę Rytų Prūsijoje, kirtus sieną tiesiog pradingo. Primityvios gyvenimo sąlygos, varganai apsirengusios moterys ir merginos, prastai įdirbti laukai“, – cituojamas kitas laiškas. „Tu tiesiog neįsivaizduoji, kokia čia skurdybė… Jokios kultūros, nėra net paprasčiausių dalykų, būdingų civilizuotam pasauliui. Čia nėra parduotuvių, nėra skustuvo peiliukų, dantų pastos, šukų, odos kremo, muilo, nagų dildžių, rašomojo popieriaus, rašalinių parkerių, rašalo, Frankfurter Zeitung, Karalle, kortų, tabako, saldumynų, nosinių…“ – vokiečio laiške užfiksuoti buities kontrastai.

Anot R. Petrausko, karas apima viską ir išgrynina, kas svarbiausia, tai metas, kai kylančios problemos – be galo skirtingos. Autorius cituoja ir karinėms operacijoms vadovavusius vokiečių generolus, ir blokados sąlygomis gyvenusį leningradietį, kuris sprendė savosios egzistencijos dilemą: 125 g prastos duonos, tai yra visą paros davinį, suvalgyti iš karto ir bent trumpam pasijusti sočiam ar kąsti po truputį ir visada alkanam laukti rytojaus bei kitų trijų riekelių?..

R. Petrauskas sakė su dideliu entuziazmu jau rašantis ketvirtąją serijos knygą ir gal juokais, o gal rimtai užklausė, ar kas iš vilkaviškiečių neturi kokios sodybos, kurioje vasarą jis galėtų netrukdomas darbuotis, nes nepratęsti „Barbarosos“ temos istorikas tiesiog negali.