Dėl šuns lojimo darbo turi Savivaldybė ir policija

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kas svarbiau – žmonės ar šuo? Tokį retorinį klausimą kėlė triukšmu besipiktinanti šeima. Vis dėlto kviestos komisijos jokių pažeidimų nerado ir laikyti šuns kaimynei neuždraudė.

Paveldėjo sodybą

Aistros dėl Vilkaviškyje, vieno privataus namo kieme, auginamo šuns verda nebe pirmus metus. Princo vardu šaukiamą šunį jau pažįsta seniūnijos, Savivaldybės darbuotojai, veterinarijos specialistai ir net policininkai. Tačiau ne dėl to, kad keturkojis būtų agresyvus, neprižiūrimas ar keltų kitų problemų. Tiesiog jis nemėgsta kaimynystėje gyvenančios šeimos ir loja. Dėl to ši kreipėsi į Savivaldybę, kad ji imtųsi priemonių ir priverstų triukšmadario savininkus išspręsti problemą.

Princo savininke ne savo valia tapusi vilkaviškietė Vida Jašinskienė pasakojo, jog anksčiau sodyboje, kurią dabar yra paveldėjusi, gyveno neįgalų sūnų auginusi jos giminaičių šeima. Pati kitame miesto gale, daugiabutyje, gyvenanti Vida karšino senelius, padėjo jiems prižiūrėti neįgalų jaunuolį.

Kai senukai numirė, kartu su neįgaliu giminaičiu liko gyventi V. Jašinskienės sūnus. Abu vaikinai ir nutarė įsigyti belgų aviganį, kad turėtų ištikimą draugą ir sargą.

Šalia ūkinio pastato jaunuoliai šuniui įrengė voljerą, kad atšalus ar lietui lyjant Princas galėtų įlįsti vidun ir pasislėpti po stogu. Ūkiniame pastate šuo turi ir savo guolį.

Tačiau ligai progresuojant neįgaliam giminaičiui prireikė profesionalios priežiūros, tad vyras buvo išgabentas į globos namus ir sodyba liko tuščia. Jos vieninteliu „prižiūrėtoju“ tapo Princas, kurį pašerti ir išvalyti voljero ateina Vidos sūnus. Vaikinas kasdien vedasi mylimą augintinį iki ežero ar miškelio, kad galėtų ilgiau pabūti kartu, šuo išsidūktų ir būtų ramesnis.

Kreipėsi su skundu

Vis dėlto tokia šuns priežiūra netenkina kitoje gatvėje gyvenančių, tačiau sklypais su V. Jašinskienės valda susieinančių kaimynų Laimos ir Juozo Kriaučeliūnų. Pastarųjų sklypas kaip tik ribojasi toje vietoje, kur už aukštos, tujomis apsodintos šiferinės tvoros yra Princo voljeras. Nors kaimynai per aukštą tvorą šuns nemato, bet puikiai girdi kiekvieną jo skleidžiamą garsą.

Pikčiausia, kad vos tik Kriaučeliūnai išeina į kiemą, belgų aviganis pradeda skardžiai loti. Šis garsas erzina ir trukdo poilsiauti savame kieme. Šuo skalija ne tik tuomet, kai L. Kriaučeliūnienė ravi greta tvoros esančias lysves, bet ir tada, kai jaukioje pavėsinėje susirenka vaikai ir anūkai. Anot J. Kriaučeliūno, šuns lojimas jiems tiesiog varo depresiją, o daug metų pedagoge dirbusiai žmonai bent išėjus į pensiją norisi ramybės.

Kriaučeliūnai neslėpė, jog iš pradžių problemą bandė spręsti gražiuoju – ne kartą kalbėjosi su V. Jašinskiene. Tačiau nesulaukę teigiamo sprendimo kreipėsi į rajono Savivaldybės administraciją.

– Problemą išdėstėme ir žodžiu, ir raštu, siūlėme šunį nupirkti ir išgabenti, tačiau šeimininkė nesutinka, – sakė J. Kriaučeliūnas.

Augintinio atsisakytų

Nuo kaimynų skundų ir galybės komisijų pavargusi V. Jašinskienė sakė nenorinti konfliktuoti ir gaišinti pareigūnų, bet nežinanti, kaip išspręsti šią situaciją. Moteris prisipažino mokėjusi pinigus, vežusi šunį į specialią mokyklą, tyrusi jo psichinę būklę, rišusi toliau nuo tvoros, tačiau iš protingo keturkojo atminties „išmušti“ patirtų nuoskaudų nepavyksta.

– Aš apklausiau aplinkinius kaimynus – nė vienas dėl mūsų šuns pretenzijų neturi, – sakė V. Jašinskienė, – o dėl taip susiklosčiusių aplinkybių kaltinčiau pačius Kriaučeliūnus. Ne kartą girdėjau, kaip jie šaukė ant Princo, jų anūkai mėtė į voljerą akmenis, erzino gyvūną. Šuo juk viską prisimena ir nekenčia savo skriaudėjų, dėl to ir loja vos išgirdęs juos besiartinant.

Patys Kriaučeliūnai neneigė, kad ir anūkai akmenimis šunį apsvaidė, ir patys ne kartą piktuoju bandė gyvūną sutramdyti. Tačiau, jų nuomone, ne čia reikalo esmė: net ir labai šeimininkų mylimas šuo negali būti svarbesnis už žmogų.

Patys šunį laikantys Kriaučeliūnai teigė, jog vos pasiskundus kaimynams dėl jų keturkojo elgesio tuoj pat rastų išeitį ir augintinio atsisakytų.

Kaimynams netrukdo

Pabandę išsiaiškinti, kieno šunys garsiau loja, atlikome žurnalistinį tyrimą ir apėjome kvartalą. Kone kiekviename aplinkiniame kieme amsėjo šunys, kaip ir Princas, lojimu sureagavę į pasirodžiusius nekviestus svečius.

Apie problemą paklausti kiti kaimynai tik gūžčiojo pečiais. Jie tvirtino, kad loja visi šunys – toks jų „darbas“. O ir pačių Kriaučeliūnų taksas tikrai netyli. Jei naktimis kuris augintinis kauktų ir trukdytų ilsėtis, tuomet būtų verta piktintis.

Viena iš kaimynių svarstė, jog galbūt ne visi žmonės vienodai pakantūs triukšmui. Ji pripažino pati turėjusi konfliktą dėl savo šuns lojimo ir, beje, su tuo pačiu kaimynu. Šis liepęs kiemsargį į kaimą išvežti.

– Aš į kalbas nesileidau ir kaimynui tiesiai pasakiau: jei tau negerai, tai pats ir važiuok į kaimą, – dėstė žodžio kišenėje neieškanti moteris.

Pažeidimų nerado

Savivaldybės administracija pagal Kriaučeliūnų skundą buvo sudariusi komisiją. Į V. Jašinskienės valdas apžiūrėti Princo buvo atvykęs miesto seniūnas, ekologas, veterinarijos specialistas, rajono Tarybos narys. Su belgų aviganiu „pabendravusi“ komisija nustatė, jog šis pakankamai draugiškas, gerai prižiūrėtas, tad jokio pagrindo bausti šeimininkų nėra. Dėl keliamo triukšmo buvo pasiūlyta kreiptis į policiją.

Tačiau policijos pareigūnai taip pat tvirtino negalį užčiaupti šuns ar nubausti jo šeimininkų. Mat įstatymai, reglamentuojantys gyvūnų laikymo taisykles, nėra pažeisti. Nors pernai Seimui buvo pateiktos Triukšmo valdymo įstatymo pataisos, kuriomis buvo siūloma spręsti šunų ir kačių keliamo triukšmo problemą, įstatymų leidėjai tokiai pataisai nepritarė. Tad tiems, kuriuos erzina gyvūnų skleidžiami garsai, belieka laukti naujų įstatymų.