„Į depresiją žiūrime pro pirštus, kol ji neužsuka į mūsų kiemą“

Andrius GRYGELAITIS

Iš Vilkaviškio rajono kilusi Inga Juodkūnė (Gajauskaitė) neseniai išleido debiutinį romaną „Rytoj vėl patekės saulė“. Tai knyga, skirta plačiam žmonių ratui: ieškantiesiems išeities iš kančios, jų artimiesiems ir kolegoms, gydytojams, dvasininkams, kitų profesijų atstovams.

Padeda gyventi

Debiutiniame romane I. Juodkūnė, remdamasi asmenine patirtimi, aprašo vidinę žmogaus kovą su depresija, siekį ir užsispyrimą gyventi kiekvieną akimirką renkantis būti, o ne grimzti į praeitį. Kunigas Algirdas Toliatas apie šią knygą yra pasakęs, kad tai – lyg žvilgsnis į pasaulį pro depresijos akinius. Dvasininko teigimu, romanas padeda geriau suprasti tuos, kurie balansuoja tarp gyvenimo ir mirties.

Romanas „Rytoj vėl patekės saulė“ panardina skaitytoją į tokią būseną, kurioje jis gauna patyrimą ir suvokimą, kad depresija yra liga.

„Dažnai tik perskaitę mano knygą žmonės teigia supratę, kad depresija iš tiesų yra liga. Ir dar sunki. Knyga turi terapinę galią, nes kiekvienas skaitantysis atranda sau artimų dalykų“, – sakė I. Juodkūnė.

Vystėsi natūraliai

Kraštietės teigimu, kurti romaną paskatino pats gyvenimas. Savo polinkį matyti pasaulį rašytojo akimis Inga pastebėjo dar būdama studentė. Tuomet mergina kurdavo eiles. Vėliau ji ėmė rašyti straipsnius psichologinėmis temomis, po to – terapinius tekstus. Taip žingsnis po žingsnio gimė tinklaraštis „Atspirties taškas“. Jo atsiradimo istoriją pati I. Juodkūnė taip pat įvardija kaip natūralų poreikį. Inga į didžiausius Lietuvos portalus nuolat rašo straipsnius asmenybės augimo ir psichologinėmis temomis, tad norėjosi visus tekstus sudėti į vieną vietą.

Bėgant laikui I. Juodkūnės galvoje ėmė kirbėti mintis apie knygą. Įdomu tai, kad pagrindinė romano „Rytoj vėl patekės saulė“ herojė Paula sukurta ir aprašyta dar tada, kai apie knygos atsiradimą nebuvo net minties.

„Iš tiesų neturėjau svajonės ar tikslo parašyti knygą, tačiau supratau, kad mano gyvenime vyksta istorija, kuri turi didesnę žinią ir prasmę. Iš šalia esančiųjų vis girdėdavau, kad turiu rašymo dovaną. Neliko nieko kito, kaip tik ją priimti. Apsisprendžiau gyvenimo istoriją perteikti per kūrybos prizmę, užrašyti ją taip, kad skaityti būtų įdomu ir kad išliktų tinkamas realybės santykis su fikcija“, – teigė pašnekovė.

Pasinėrusi į kūrybos procesą autorė galvojo apie kelias asmenų grupes. Visų pirma – apie žmogų, kuris yra įstrigęs ar sutrikęs blaškosi kančioje. Tokia asmenybė perteikta per Paulos personažą.

„Taip pat galvojau apie artimuosius, kolegas, draugus, kuriuos taip pat paliečia greta esančiojo kančia. Rašydama mąsčiau ir apie gydytojus bei dvasininkus. Romanas padeda labiau suprasti ir priimti, kas vyksta sergančiojo pasaulyje, bei skatina bendradarbiavimą. Jis tarsi tiesia tiltus tarp kančios ir ramybės, tarp įvairiausių pagalbos teikėjų“, – pasakojo rašytoja.

Klastinga liga

Romano pagrindinę heroję Paulą I. Juodkūnė kūrė remdamasi asmenine ir profesine patirtimi. Tiesa, pasak rašytojos, toje veikėjoje kiekvienas gali atrasti ir bent dalelę savęs ar artimųjų.

„Knygoje skaitytojas gali rasti būdų, kaip išeiti iš tamsos ir kančios. Kūrinys nėra apie tipinę klinikinę depresiją. Depresija – klastinga liga. Kartais viešumoje mes užsidedame sėkmingo ir viską įveikti galinčio žmogaus kaukę, tačiau kai liekame vieni – pasirodo, kad yra visai kitaip“, – kalbėjo autorė.

Jos teigimu, depresija visuomenėje dažnai yra stigmatizuojama. Nors šia tema kalbama daugiau ir garsiau, vis dėlto dauguma iš mūsų į šią ligą žiūrime pro pirštus tol, kol ji neužsuka į mūsų kiemą.

„Kai tai įvyksta, dažniausiai pirma reakcija būna stereotipinė, jog tai ne liga ir viskas praeis. Reikia suprasti, kad jei apėmusi būsena nėra paprastas nuovargis ar liūdesys, kuris iš tiesų praeina, prastėjanti savijauta savaime nepagerės. Depresiją lemia daug veiksnių: socialiniai, aplinkos, psichologiniai, emociniai, fiziologiniai ir biologiniai. Kartais žmogus net nepastebi, kad pradeda slysti į depresijos pasaulį. Žmogų apima apatija viskam. Jis praranda ir energiją, ir malonumo jausmą. Kas anksčiau jam teikė džiugesį, tampa nebemiela. Norisi atsiskirti, atsiriboti, užsidaryti savyje. Tai didina atskirtį tarp realybės ir žmogaus susikurto pasaulio. Tik artimieji, draugai ir kolegos, būdami šalia, gali padėti žmogui ne taip stipriai atsiriboti ir užsidaryti“, – pasakojo pašnekovė.

Malonūs prisiminimai

I. Juodkūnė Alvite baigė penkias klases, o po to perėjo į tuometę Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Šią ugdymo įstaigą ji baigė prieš 17 metų. Pašnekovė juokavo, kad pastaruoju metu tenka duoti ne vieną interviu, tačiau pakalbėti apie laiką, praleistą Vilkaviškio rajone, ji dar neturėjo progos.

Vilkaviškio muzikos mokykloje Inga mokėsi skambinti fortepijonu. Labiausiai jai įstrigo pedagogė Kristina Cibulskienė, kuri buvo priimančios, suprantančios ir motyvuojančios mokytojos pavyzdys. Inga teigė, kad būdavo tokių periodų, kai į muzikos mokyklą groti eidavo vien dėl šios pedagogės.

„Vidurinėje mokykloje teko atlaikyti ne vieną išbandymą, bet visada dialogą surasdavau su mokyklos vadovais Birute Urbutiene ir Stasiu Ferencu. Esu dėkinga šiems žmonėms. Didelę teigiamą įtaką mano asmenybei, gal net tiksliau – moteriškumui padarė klasės vadovė Angelė Ferencienė. Ji buvo jautrios, trapios, ramios ir sykiu protingos, gilios bei gražios moters pavyzdys. Ji mums puikiai gebėjo įdiegti pamatines gyvenimo vertybes“, – tikino kraštietė.

Jos atmintyje įstrigusi ir mokytoja Rima Šlivinskienė, kuri lietuvių kalbą merginai dėstė tik metus. Būtent jos dėka Inga teigė pradėjusi kitaip girdėti ir jausti pačią kalbą, o joje – save. Nemažą įtaką I. Juodkūnei padarė ir matematikos mokytoja Valtina Piečiukaitienė, išmokiusi pasitikėti savimi.

Pašnekovė teigė kartais pasiilgstanti mokyklos, kur jautėsi mylima, ir buvusių klasės draugų, kurių turėjo daug, o dabar norėtų susitikti. Inga labiausiai įsiminusi klasės vienybę.

Žinojo jau mokykloje

Baigusi mokyklą Inga įstojo į psichologijos studijas, jos bakalauro, magistro diplomai – su pagyrimu. Jausdama potraukį tiksliesiems mokslams universitete baigė dar ir finansų studijas.

Potraukį psichologijai kraštietė pajuto dar mokykloje. Jai buvo įdomu suprasti žmogaus poelgių ir jausmų priežastis, nuolat kildavo klausimų, kodėl tuos pačius dalykus matome, suprantame ir apie juos kalbame skirtingai. Dar mokykloje kraštietė ėmė skaityti knygas, susijusias su asmenybės psichologija.

„Tada man buvo net nelabai aišku, ką psichologai apskritai daro ir kam jie reikalingi. Šiandien tokių klausimų jau nekyla. Psichologijoje yra daug analitinio darbo, reikalingas loginis ir statistinis mąstymas. Esu dėkinga tėvams, kad galėjau tiek studijuoti ir suprasti, kuri profesija yra mano“, – kalbėjo I. Juodkūnė.

Ji atskleidė, kad romanas „Rytoj vėl patekės saulė“ greičiausiai nebus paskutinis jos kūrinys. Autorė ir dabar rašo, o istorijos ją nuolat „gaudo“. Rudenį numatyta daug knygos pristatymų. Planuose yra ir susitikimas su kraštiečiais Vilkaviškyje.