Laikui bėgant istorija nusėda užmarštin, o praeities liudininkų lieka vis mažiau. Ne išimtis ir tremties istorijos. Šią skaudžią dalią patyrę žmonės, net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus, apie ją negali ramiai kalbėti. Savo tremties istoriją sutiko papasakoti ilgametė rajono pedagogė Ona VEKERIOTAITĖ-MILIŠAUSKIENĖ.
– Kaip prasidėjo Jūsų kelionė į nežinomybę?
– 1949 metų kovo 24 diena, trečia valanda ryto. Prie mūsų namų atvažiavo du ginkluotų milicininkų automobiliai. Karininkai pasakė tik tiek, jog turime dvi valandas susiruošti, pasiimti svarbiausius daiktus. Visa šeima – tėvas, pamotė ir penki vaikai, iš kurių aš jauniausia, – buvome išvežti į Vilkaviškio geležinkelio stotį.
Suspėjome pasirūpinti tik šiltais drabužiais, maistu ir vandeniu. Man buvo vos treji metukai, todėl į glėbį pasiėmiau savo „būtiniausius“ daiktus: pieštukų dėžutę ir mylimiausią lėlę.
Niekas nežinojo, nei kur išveš, nei kada tai baigsis. Dvi paras pralaukę Vilkaviškio geležinkelio stotyje žmonės buvo sulaipinti į gyvulinius vagonus. Tame, kuriame važiavome mes, spaudėsi dar keliolika šeimų. Nebuvo nei tualeto, nei maisto, nei vandens. Taip prasidėjo mūsų „išvyka“ į nežinią. Giedojome, meldėmės, dainavome ir stengėmės išgyventi, tačiau ne visiems tai pavyko.
– Buvote visai mažutė – kas tuo metu sukosi Jūsų mintyse?
– Pamenu, skaudžiausia man buvo, kai atėmė du spalvotus pieštukus. Jų prireikė žmonių maišams su daiktais sužymėti. Visi tie maišai buvo vienodi, todėl ant jų tremtiniai užsirašydavo savo inicialus. Aš rėkiau, verkiau dėl atimtų pieštukų, nors, kai dabar pagalvoju, tai buvo tik pieštukai. Kitiems reikėjo išgyventi artimųjų mirtis…
Bėgant savaitėms, nuvažiavus vienuolika tūkstančių kilometrų, ilgi gyvuliniai vagonai sustojo vienoje iš Sibiro stočių. Ten prasidėjo dar vienas etapas. Tremtinius apgyvendino iš lentų sukaltuose barakuose po keletą šeimų viename. Gyvenimo sąlygos juose buvo labai prastos, o naktimis būdavo taip šalta, kad moterų plaukai prišaldavo prie barakų lentų.
Gaudavome duonos davinį. Košė iš grūdų, miltų ir vandens būdavo tikras delikatesas. Valgydavome viską, ką rasdavome gamtoje: pušų žievę, uogas, vaistines žoleles, kedro riešutus. Vyrai slapta gaudydavo žvėrelius: būdavo nesvarbu, ar voverė, ar zuikis, svarbu – mėsa. Nesvarbu, ar ji visiškai iškepusi, ar išvirusi, svarbu – tai maistas…
– Kokius darbus dirbdavo tremtiniai už duonos riekelę ir už tai, kad išsaugotų savo gyvybę?
– Darbai buvo įvairūs, o atlyginimas – natūra. Kas dirbo lentpjūvėje – gaudavo lentų, kas pjovė javus – šiek tiek javų, kas arklidėse – galėdavo sočiau pavalgyti ir kartais pajodinėti arkliais. Laikui bėgant pradėjo mokėti už darbo dienas. Kadangi lietuviai buvo darbštūs ir taupūs, galėjo nusipirkti cukraus ar ko kito.
Su jauniausiu broliu niekur nedirbome, nes buvome per maži. Mūsų pareiga buvo saugoti daiktus, kad niekas jų nepavogtų. Tai buvo labai nuobodu. Kol tėvai negrįždavo, negalėdavome nei valgyti, nei kur išeiti – visą dieną pralaukdavome atsisėdę prie daiktų. Iš nuobodulio žaisdavome su dulkėmis įsivaizduodami, jog tai jūros smėlis, lipdavome ant stogų, žvalgydamiesi grįžtančių tėvų.
Geriausias žaislas būdavo vielos gabalas. Visada prašydavau, jog iš jo brolis man išlankstytų paukštį.
1951 metais abu pradėjome lankyti mokyklą. Mano klasėje buvo mongolų, latvių, buriatų, kinų, rusų, bet lietuvių – nė vieno. Aš mokiausi labai gerai, mano nuotrauka kabojo mokyklos garbės lentoje. Tremtyje baigiau penkias klases.
Mūsų klasės auklėtoja buvo ukrainietė. Tik vėliau sužinojau, kad ir mokytojai – tremtiniai. Per vieną botanikos pamoką, kai mokytoja vertė knygos puslapius, iškrito sudžiovintas dobilas. Ji atsiklaupė ir ėmė verkti. Sibire dobilų nebuvo. Tada aš ir supratau, jog mokytoja irgi yra tremtinė, mat ji, kaip ir daugelis netekusiųjų tėvynės, knygoje saugojo augalą iš savo šalies. Mūsų pamotė maldaknygėje turėjo rūtos lapelį ir našlaitėlės žiedą.
– Ar kada buvo dingusi viltis, kad ateis laikas, kai vėl gyvensite tėvynėje?
– Viltis visuomet išliko. Aš vis klausinėdavau tėčio, kur ta Lietuva, ar mes ten sugrįšime. O tėvelis atsakydavo: „Lietuva ten, kur leidžiasi saulė“, ir parodydavo į vakarus. Tremtyje prabėgo aštuoneri mano vaikystės metai.
1957-aisiais, po J. Stalino mirties, visiems tremtiniams buvo liepta pasirašyti dokumentus, jog jie savanoriškai atvažiavo įsisavinti plėšinių žemių. Tada visa šeima galėjome grįžti į Lietuvą.
– Ar tėvynėje Jūsų nepersekiojo tremties našta?
– Grįžusi baigiau dar keturias klases per vienus metus. Kalbėti ir mokytis buvo sunku, nes daugelio žodžių reikšmes žinojau tik rusiškai. Vidurinėje mokykloje niekam mano praeitis neužkliuvo, tačiau vėliau su tuo susidūriau labai skaudžiai. Norėjau tapti gydytoja, bet mano charakteristiką perskaitę tuometinio Kauno medicinos instituto vadovai prašymą atmetė. Su tokia praeitimi galėjau studijuoti tik rusų kalbą, todėl įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Vis dėlto ir ten užkliuvo mano biografija. Kai dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“, kuriame dainavau, su programa vyko į Vokietiją, Suomiją, manęs neišleido. Ne kartą buvau įskaudinta ir darbovietėje. Kartą, kai padaviau prašymą automobiliui, man priminė, kad neužmirščiau, jog buvau „pavėžinta“.
– Praėjo jau šešiasdešimt dveji metai, kai grįžote iš tremties. Ar dažnai prisimenate gyvenimą Sibire?
– Prisiminimai iš Sibiro išties yra labai skaudūs, todėl sunku apie tai negalvoti. Skaudu ne todėl, kad ten praleidau savo vaikystę, bet dėl to, jog teko išgyventi nevaikiškas emocijas: mačiau sumuštus savo tėvus, mirštančius žmones, skausmą, kančias ir visada jaučiau begalinį tėvynės ilgesį.
Iš tremties sugrįžau, bet jos neužmiršiu visą gyvenimą. Tremtis – tai viso gyvenimo grįžimas. Kelias į tremtį ir grįžimas iš jos man dar ir šiandien skamba geležinkelio bėgiuose.
Rugilė AUGUSTAITYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.