Tolimųjų reisų vairuotojas su nuoboduliu nesusiduria

Iš pirmo žvilgsnio tolimųjų reisų vairuotojo profesija asocijuojasi su pavojais, rizika ir nuovargiu. Tačiau į šį darbą galima pažvelgti ir iš kitos pusės: važiavimas per skirtingas šalis – tai nesibaigiantis pasaulio pažinimas.

Apie tolimųjų reisų vairuotojo kasdienybę papasakojo jau dvidešimt pirmus metus juo dirbantis vilkaviškietis Rimantas Augustaitis.

Noras vairuoti –
iš vaikystės

– Kai buvau mažas, tėtis manęs klausdavo: „Kas tau, Rimuk, skaniausia?“ Aš atsakydavau: „Važiuoti!“ Tačiau tada dar neturėjau minties būti vairuotoju, – atviravo pašnekovas.

Pirmiausia vyriškis atitarnavo sovietiniame laivyne, vėliau laimės ieškojo kituose darbuose, kol galiausiai pasuko link vaikystės aistros – vairavimo. Vilkaviškyje pabandęs vairuoti sunkvežimį, R. Augustaitis gavo užduotį važiuoti į Vokietiją. Neturėdamas tokios patirties, rankose laikydamas tik žemėlapį, jis sutiko. Taip prasidėjo nesibaigiančios kelionės po Europą.

Kardinalūs pokyčiai

R. Augustaičio teigimu, pirmieji darbo metai buvo varginantys. Daug laiko ir nervų atimdavo pasienio postai, prie kurių kartais tekdavo pralaukti net po tris paras. Dabar vyriškis po Europą keliauja tiesiog nejausdamas, kada atsidūrė vienoje ar kitoje šalyje. Svarbiausia, jog šiais laikais griežtai reguliuojamas vairuotojų darbo ir poilsio režimas – ir tai yra labai gerai.

– Kartą išlipau iš sunkvežimio ir buvau apšauktas, kad vairuoju neblaivus, o iš tikrųjų buvau taip pervargęs, jog eidamas susvyravau. Paskaičiavau, kad nemiegodamas dirbau 72 valandas. Dabar tokių dalykų nebūna, – pasakojo R. Augustaitis.

Pasak jo, neatpažįstamai pasikeitusios ir darbo sąlygos. Pastaraisiais metais eismas tapo gerokai intensyvesnis, daugėja spūsčių. Iš patirties vairuotojas žino, jog sunkiausia pervažiuoti Paryžių, Briuselį, Milaną, o Vokietiją jis įvardija kaip vieną didelę spūstį. Laimei, kad intensyvėjant eismui gerėja keliai. Anksčiau tekdavo važiuoti per miestelius, kaimus, o dabar dažniausiai vykstama greitkeliais, taip sutaupant daug laiko.

Didžiausias pokytis jaučiamas dėl diegiamų naujųjų technologijų. R. Augustaitis pasakojo, jog anksčiau turėjo kelis maišus žemėlapių, savo pieštų brėžinių, rodančių, kaip nuvažiuoti iki tam tikro taško. Dabar pačiam planuoti nereikia nieko: paspaudus keletą mygtukų, navigacija parodo adresus, kelius, automatiškai suskaičiuojamas laikas, kada reikia sustoti ir ilsėtis, o kada vėl pradėti važiuoti.

– Vairuotojas dabar tarsi robotas. Vienintelė atsakomybė – nugabenti krovinį į reikiamą vietą, – patirtimi dalijosi pašnekovas.

Neįkainojama patirtis

Per ilgus darbo metus R. Augustaitis išmaišė beveik pusšimtį šalių, išmoko keturias kalbas, pamažu pažino įvairias kultūras ir skirtingų tautybių žmones. Šiuo metu jis laisvai kalba rusiškai ir lenkiškai, sugeba susikalbėti vokiškai bei angliškai.

– Per tą laiką supratau, jog skaniausias maistas – Bulgarijoje, maloniausi žmonės – Olandijoje, ekstremaliausias vairavimas – Graikijoje, nes ten vairuotojai mašinomis laksto kaip pašėlę ir pirmumą turi tas, kurio automobilis didesnis. Vasaros laiku visada vengiu išvykų į Graikiją, Italiją ir Ispaniją, kur tuomet būna nežmoniški karščiai. Kartą Graikijoje sugedo sunkvežimio kondicionierius, tad teko dirbti esant 45 laipsnių karščiui, – apie savo darbo ypatumus pasakojo vilkaviškietis.

Vienas iš didžiausių šios profesijos privalumų – galimybė pamatyti turistų pamėgtas vietas. Kadangi sunkvežimį pasistatyti miestų centre sunku, lietuvis vairuotojas rado išeitį: jis į kiekvieną kelionę pasiima savo sulankstomą dviratį. Su šia patogia transporto priemone vyriškis aplankė visas įžymybes.

– Prieš penkerius metus įsigytas dviratis tapo kiekvieno mano reiso pagalbininku. Pasistatau sunkvežimį miesto pakraštyje ir išminu ieškoti nuotykių. Taip Anglijoje aplankiau Big Beną, Prancūzijoje – Eifelio bokštą, Dievo Motinos katedrą, amfiteatrą, Graikijoje – Atėnų akropolį, Italijoje – Milano katedrą ir kitas įžymias vietas, – įspūdžiais dalijosi R. Augustaitis.

Laikui bėgant vilkaviškietis suprato, kad jo aistra yra ne tik vairavimas, bet ir keliavimas. Net ir sugrįžęs po darbų R. Augustaitis mėgsta kur nors išvykti su šeima. Ne kartą ilsėjosi Turkijoje, Egipte, buvo nuvykęs į Tunisą, Maroką, Rodo salą, Gran Kanariją, Didžiąją Britaniją bei Norvegiją.

Dukros – ištikimos kelionių
palydovės

Kadangi darbas atima daug laiko, vyriškis ieškojo būdų palaikyti kuo artimesnį ryšį su šeima. Tad per dukrų vasaros atostogas jis mergaites pasiimdavo kartu su savimi, kartais ir žmona ryždavosi pakeliauti.

– Septynias vasaras iš eilės mano vyresnioji dukra važiavo drauge su manimi į reisus. Kelionės trukdavo mėnesį ir ilgiau, tačiau man neprailgdavo nė viena diena. Su dukra mes maudydavomės kriokliuose, lankydavomės Italijos paplūdimiuose, ragaudavome skirtingų šalių maisto ir sustoję valgydavome ledus, – pasakojo R. Augustaitis.

Jaunesnioji dukra nesiryždavo mėnesį ieškoti nuotykių, todėl, trumpai pakeliavusi su tėčiu, pasilikdavo pas jo seserį Anglijoje, o šiam grįžtant iš reiso vėl kartu parvykdavo į namus.

Rytė AVIŽAITĖ