Geras šių metų derlius sugrąžino norą ūkininkauti

Virbalio Miesto Laukų kaime ūkininkaujantys Jolanta ir Dainius Karaškai tokios ankstyvos javapjūtės pabaigos neatsimena. Įprastai rugpjūčio pradžioje jie tik pradėdavo kulti grūdus, o šiandien visas derlius jau aruoduose.

Padengė nuostolius

Pastarieji treji metai Virbalio Miesto Laukų kaimo ūkininkams nebuvo patys lengviausi. Jų pasėliai kentėjo nuo šalnų, sausrų ir nesibaigiančių liūčių. Apie 160 ha žemės dirbanti šeima net prisipažino rimtai galvojusi viską mesti ir pasinerti į kokią nors kitą veiklą. Dėl nuolat ūkyje patiriamų nuostolių žemdirbius jau buvo pradėjusi apimti neviltis. Laimei, šie metai kardinaliai skyrėsi nuo ankstesnių ir derlius viršijo visus lūkesčius. Dar daugiau – šiemet už parduotus grūdus gautas pelnas turėtų padengti ankstesnių metų nuostolius.

„Jau seniai nebuvo tokio gero sezono. Nepamenu, jog kada nors rugpjūčio pradžioje javapjūtė jau būtų baigta ir ramiai galėtume ruoštis žieminių rapsų sėjai. O derlius šiais metais buvo daug geresnis, nei tikėjomės. Rapsų iš hektaro vidutiniškai biro apie 4 tonas, o kviečių – maždaug 8, 5 tonos. Buvo laukų, kuriuose iš hektaro prikūlėme daugiau nei po 10 tonų kviečių“, – džiaugėsi D. Karaška.

Įprastai šeima didžiąją dalį nuimto derliaus iš karto išveža į Vilkaviškyje esančius grūdų supirkimo punktus. Dalį produkcijos ūkininkai sandėliuoja ir parduoda žiemą.

„Dabar rajone supirkimo punktų yra tiek daug, kad eilių prie jų beveik nebūna. Konkurencija – geras dalykas. Įprastai vežame ten, kur tą dieną geriau moka. Kartais keliuose skirtinguose punktuose atliekame grūdų kokybės tyrimus. Tikrai nėra mitas, jog kartais supirkimo punktuose skiriasi tyrimų rezultatai“, – tikino pašnekovas.

Teko mokėti baudą

Šie metai Karaškams – tikras atokvėpis po praėjusio sezono. Pernai nesėkmės žemdirbius persekiojo viena po kitos. Visų pirma, dėl sausros užaugo daug mažesnis, nei tikėtasi, derlius, o dėl nesugebėtų įvykdyti išankstinių įsipareigojimų teko patirti ir finansinių nuostolių. Virbalio Miesto Laukų kaimo ūkininkai vienai iš rajono įmonių nepristatė maždaug 130 tonų grūdų, dėl to teko sumokėti 6 tūkst. eurų baudą.

„Skaudžiausia, kad kai perkame trąšų ar chemikalų iš firmų, šios ūkininkus vadina draugais bei partneriais, sako, jog be mūsų nebūtų ir jų. Deja, kai mus ištinka bėda, draugystės iškart pasibaigia, niekas pernelyg ilgai nelaukia, į derybas leidžiasi nenoriai ir tuoj pat grasina antstoliais“, – apgailestavo pašnekovas.

Nepaisant to, kad jau kartą teko nukentėti, vyras prieš šį sezoną vėl ryžosi sudaryti išankstines sutartis. Šįkart rizika pasiteisino. Kaip teigė ūkininkas, dar praėjusių metų lapkritį pasirašyti įsipareigojimai jam leido už toną kviečių gauti maždaug 30 eurų daugiau, nei šiuo metu gauna kiti žemdirbiai.

„Jau keletą metų grūdų kainos beveik nekinta. Pamenu, dar seniau už toną kviečių mokėdavo maždaug 500 litų, o kai keitėsi valiuta, ši suma konvertavosi į 150 eurų. Nors chemikalai, trąšos bei įvairios paslaugos brangsta kasmet, už grūdus niekas nenori mokėti daugiau. Kai praėjusiais metais man pasiūlė šiek tiek didesnę sumą, ilgai nesvarstęs sutikau vėl prisiimti įsipareigojimus. Pagalvojau, jog pernelyg daug nenukentėsiu, net jei už toną ir mokės apie 200 eurų“, – pasakojo D. Karaška.

Ūkyje – nuo mažens

Savarankiškai ūkininkauti Virbalio Miesto Laukų kaimo gyventojas pradėjo maždaug 2001 m. Tiesa, ūkyje jis sukasi daug seniau. Vyras juokavo, kad žemės dirbimas greičiausiai įaugęs į jo genus, nes žemdirbiai buvo ir jo proseneliai, ir seneliai, ir tėvai. Pats Dainius pasakojo, jog su ūkine veikla susipažino būdamas maždaug 12 metų. Tuomet sunkiai susirgo jo tėtis, tad berniukui dažnai tekdavo padėti ūkyje vienai likusiai mamai. Pamažu jaunuolis taip įsisuko į šią veiklą, kad kai atėjo laikas apsispręsti, kokį tolesnį gyvenimo kelią jam rinktis, pernelyg daug klausimų nekilo.

Pradėjęs savarankiškai ūkininkauti D. Karaška po kelerių metų sukūrė šeimą. Žmona Jolanta juokavo, jog dar tuomet, kai jie draugavo, būsimas vyras dažnai vietoje pasimatymų veždavosi ją parodyti, kaip laukuose auga jo pasėliai.

„Aš visada galvojau, kad sukūrusi šeimą gyvensiu didmiestyje, tad grįžti į kaimą anksčiau manęs visai netraukė. Dabar jau savęs neįsivaizduoju mieste. Esu labai laiminga ten, kur esu, džiaugiuosi tuo, ką darau“, – šypsojosi J. Karaškienė.

Ji, kaip ir vyras, nuolat domisi ūkininkavimo perspektyvomis, seka naujausias tendencijas. Prieš keletą metų Jolanta pati parengė visus reikiamus dokumentus Europos Sąjungos paramai gauti. Už ją buvo įsigytas naujas traktorius ir keletas žemės ūkio padargų.

Suprato per vėlai

Nors šiuo metu Karaškai dirba maždaug 160 ha plotą, didžioji jo dalis – nuomojama. Nuosavos žemės šeima turi tik kiek daugiau nei 50 ha. Dainius pasakojo norintis dirbamus plotus padidinti iki 200 ha, tačiau dar labiau plėstis neketina. Vyras mano, jog toks žemės kiekis būtų optimalus.

Ūkininkas taip pat norėtų artimiausiu metu atsinaujinti dalį technikos. Labiausiai reikėtų naujo grūdų kūlimo kombaino ir dar vieno traktoriaus. Nors dabar žemdirbiai gali sau leisti įsigyti dalį naujos technikos, tačiau ūkininkavimo pradžioje norą investuoti į technikos parko atnaujinimą D. Karaška vadina viena iš didžiausių savo klaidų.

„Ilgai galvojome, kad nusipirkti žemių visada suspėsime, nors iš pradžių turėjome tik 4, 5 ha. Dabar akivaizdu, jog daugiausiai išlošė tie, kurie nuo pat pradžių investavo į žemes. Kai mes tai supratome, jau buvo per vėlu. Nė vieno žemės sklypo neįsigijome pigiai, o buvo ir tokių atvejų, kai už vieną hektarą teko mokėti net 18 tūkstančių litų“, – pasakojo pašnekovas.

Dabar kasmet Virbalio Miesto Laukų kaimo ūkininkai įsigyja naujų žemių, nors kartais prieš jų pirkimą ilgai svarsto, ar verta tai daryti. Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad neapsimoka pirkti vieną ar du hektarus, esančius toliau nuo kitų dirbamų laukų, bet neretai per kelerius metus toje vietoje, prijungiant vieną nedidelį sklypą prie kito, susiformuoja nemažas 20–30 ha plotas.

Atprato nuo gyvulių

Karaškai stengiasi ūkininkauti ne tik atsižvelgdami į naujausias tendencijas. Žemę jie dirba pagal senolių papročius: prieš užardami ją sumulčiuoja, taip dirvoje palikdami tai, kas joje užaugo.

„Šiemet kaip posėlį esame pasėję ridikų ir garstyčių. Apskritai, manome, jog žalinimas naudingas ne vien dėl išmokų, bet ir dėl geresnių ūkininkavimo rezultatų. Daugelio ūkininkų dirvose jau seniai nėra gyvybės, o visuose mūsų laukuose pilna sliekų. Nereikia net atlikti jokių tyrimų. Akivaizdu, kad žemė – geros kokybės“, – kalbėjo J. Karaškienė.

Nors šiuo metu šeima koncentruojasi vien augalininkystės srityje, dar visai neseniai jų tvartuose kriuksėjo 30–40 kiaulių, o laukuose ganėsi 5–6 karvės. Iš pradžių buvo atsisakyta galvijų, o maždaug prieš trejus metus išaugus reikalavimams dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės paskersta ir paskutinė kiaulė.

„Vėliau kelis sykius uošvis siūlė įsigyti paršelių, bet vis atsisakydavau. Dabar jau esame visiškai atpratę nuo gyvulių. Nenorėčiau vėl grįžti į tuos laikus. Galima sakyti, jog tuomet ištisus metus darbo būdavo tiek pat, kiek per javapjūtę. Dabar bent žiemą galima šiek tiek atsipūsti“, – šypsojosi D. Karaška.

Nors veiklos Virbalio Miesto Laukų kaimo gyventojams ir taip netrūksta. Šeima augina tris mažametes dukras: trylikos sulaukusią Kristiną, septynmetę Mildą ir vos dvejų metukų Ievutę. Joms reikia skirti itin daug laiko. Kartu su vyresnėmis dukromis Jolanta gieda Kybartų bažnyčios chore, lanko užsiėmimus Virbalio moterų klube. Šeima dažnai kartu keliauja po įvairius Lietuvos kampelius, mėgsta aplankyti dar nepažintas vietas.