Iš Kauno atvykęs ekspertas parodė ir storiausią medį

Eglė MIČIULIENĖ

Ar žinote, kur auga storiausias mūsų rajono medis? O kaip išmatuoti jo aukštį? Apie tai ir daugybę kitų įdomių faktų apie medžius papasakojo į Vilkaviškį atvykęs šios srities žinovas dr. Julius Bačkaitis.

Rūšių nėra daug

Želdinių būklės ekspertą, daugelio miestų želdinių inventorizacijos ir tvarkymo projektų autorių dr. Julių Bačkaitį Pasaulinės turizmo dienos proga į mūsų miestą pakvietė Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras.

Šio žmogaus įkurta UAB „Želdynų vizija“ atliko ir Vilkaviškio miesto sodo inventorizaciją. Tad vilkaviškiečiai buvo pakviesti pasivaikščioti su J. Bačkaičiu po miesto sodą ir išgirsti iš jo įdomių dalykų apie augmeniją.

Pats Vilkaviškio miesto sodas jau perkopęs devyniasdešimtmetį. Tačiau tokio amžiaus medžių čia mažai, didžioji dalis pasodinti vėliau. Apskritai parkas iš pradžių sodintas chaotiškai, tik po kurio laiko imtas tvarkyti, suformuotos alėjos, takai.

Medžių rūšių parke nėra daug: daugiausiai auga liepos, kaštonai, beržai, tuopos, klevai, keletas ąžuolų. Pati storiausia parke yra prie tako vešanti įspūdingo grožio tuopa, greičiausiai irgi sodinta su pirmaisiais medžiais. Tarp vertingiausių – didžioji pocūgė. Ji – viena aukščiausių pocūgių visoje Lietuvoje.

Storiausia – tuopa

– O ar žinote, kad ten, kitapus kelio, auga storiausias jūsų miesto, o gal ir viso rajono medis? – rodė J. Bačkaitis Šeimenos upės link.

Pilkoji tuopa, žaliuojanti greta kelio kitapus miesto sodo, yra 2 m 17 cm skersmens, jos aukštis – 32 metrai. Žymusis valstybės saugomas Paežerių dvaro ąžuolas už ją plonesnis apie 15 cm ir apie porą metrų žemesnis.

Vis dėlto „storiausiojo medžio“ titulą, anot J. Bačkaičio, tuopai skirti nebūtų labai sąžininga, mat ji į vieną medį per daug metų suaugo iš dviejų kamienų.

Tačiau tuopos, kad ir kokios gražios, nėra tokios ilgaamžės kaip ąžuolai. Į Lietuvą jos pradėtos vežti dar dvarų laikais ir išpopuliarėjo dėl savo ypač spartaus augimo. Vėliau, jau sovietiniais metais, tuopas imta sodinti prie aikščių, gatvių, kad greitai augdamos jos apsaugotų nuo vėjo, sniego. Deja, kas greitai auga, tas greitai ir lūžta. Tuopas, specialisto teigimu, reikėtų keisti kas 40–50 metų.

– Dabar ir turime problemą – tai ten šaka nukrito, tai ten nulūžo. Jei laikysime tuopas iki 80 metų, jos pačios pradės virsti. Tad žmonės turėtų suprasti, jog sena tuopa pjaunama jų pačių labui, – pasakojo žinovas.

Sodinti reikia mokėti

Didelė bėda, anot J. Bačkaičio, kad pas mus medžiai daug kur buvo susodinti chaotiškai. Net ir Tautinio atgimimo ąžuolynas – gerokai per tankus. Ilgainiui medžiai ima stelbti vienas kitą.

– Ąžuoliukus galima sodinti ir kas trys metrai – apsidraudžiant, jei kuris nušals, nulaužys vaikai ar apgrauš stirna. Vis dėlto paskui būtina juos retinti. Tačiau dažnai nutinka taip, jog pasodina – ir pamiršta. O kai apsižiūri, tie medžiai jau vienas ant kito lipa. Bet tada jau pabandyk kokį ąžuolą rauti ar juo labiau kirsti – koks triukšmas kils! – vaizdingai pasakojo J. Bačkaitis. – Iš tiesų ąžuolai turėtų būti sodinami ne tankiau kaip kas dešimt metrų. Kartą važinėjome po Lietuvą ir matavome storiausius ąžuolus. Toliausiai laja nuo kamieno siekė net 16 metrų. Taigi, tarp tokių dviejų ąžuolų turėtų būti jau apie 30 metrų atstumas. Žinoma tai – jau išskirtinis atvejis.

Medžiai irgi sensta

Susirinkusiam jaunimui J. Bačkaitis papasakojo ir apie savo darbą, aiškino, kokiu tikslu atliekama medžių inventorizacija.

– Medis – kaip žmogus. Gražus ir sveikas, kol jaunas, o vėliau, priklausomai nuo medžio rūšies, ateina senatvė. Blindė, baltalksnis jau 30-ies metų senstelėję, o ąžuolui toks amžius – tik vaikystė, 90 metų – paauglystė. Kai medis persenęs, jis yra pavojingas. Dar viena bėda – kad medžiai kartais užstelbia vertingesnius, trukdo jiems augti. Pavyzdžiui, kiekvienas klevo lapas „užmuša“ po 5–10 ąžuolo lapų. Galų gale taip nutinka, jog kokių 40-ies metų klevas pribaigia 120 ar dar senesnį ąžuolą. Tad mes, specialistai, vertiname medžius, krūmus, juos aprašome. Kai žinoma medžio būklė, tada miestų savivaldybės gali želdinius tvarkyti, o mūsų pažymėtus – pjauti ar genėti, – pasakojo želdinių žinovas.

Kartais žmonės pyksta, kad nupjautas nieko nestelbęs sveikas medis, mat kelme nematyti jokio puvinio. Pasirodo, iš likusio kelmo negalima spręsti apie medžio sveikatą.

– Kartais skylė kamiene būna tokia, jog tilptų šuo su būda. O nupjauni medį – kelmas pažemėje atrodo sveikutėlis. Tačiau puvinys gali atsirasti bet kurioje vietoje, ir kartais jis leidžiasi žemyn, o kartais kyla į viršų, – aiškino specialistas.

Tiesa, net ir puvinio pažeistas medis kertamas ne visada. Pavyzdžiui, Stelmužės ąžuolas – senutėlis ir supuvęs, bet saugomas dėl savo ypatingos vertės.

Matuoja lazeriais

Žemės ūkio universitete studentams paskaitas vedantis, tad ne tik žinių, bet ir puikią iškalbą turintis J. Bačkaitis sugebėjo ilgam prikaustyti susirinkusių vilkaviškiečių dėmesį. Ekspertas papasakojo, kaip augančiame miške apskaičiuojamas medienos tūris, ką reiškia taškai, kryželiai ir kitokie specialistų ant medžių paliekami raudoni ženklai. Vilkaviškiečiai išgirdo ir apie įdomų reiškinį – žemės laukus (geopatogenines zonas), dėl kurių poveikio medžių kamienai keisčiausiai išsisukinėja.

Jaunimo dėmesį ypač patraukė specialisto pademonstruoti medžio aukščiui išmatuoti naudojami prietaisai: aukštimatis (iki 40 metrų medžiams) ir lazerinis-ultragarsinis matuoklis, kuris gali pamatuoti objektus net iki 600 metrų aukščio. Visiems buvo smalsu apžiūrėti ir Preslerio grąžtą, kuriuo nustatomas medžio amžius.

Pats J. Bačkaitis į mūsų rajoną dar atvažiuos metams baigiantis: tuomet visuomenei bus pristatyta jau atlikta Paežerių dvaro parko želdinių inventorizacija.