Dvi parodos – du atskiri pasauliai

Dangyra APANAVIČIENĖ

Iki gruodžio 1-osios vilkaviškiečiai kviečiami aplankyti dvi unikalias fotografijų parodas, supažindinančias su dviejų tolimų ir beveik nepažįstamų tautų kultūromis.

Įamžinęs indėnų kultūros likučius

Vilkaviškio kultūros centro antrojo aukšto fojė eksponuojama savo mistika lankytojų dėmesį prikaustanti amerikiečių fotografijos pionieriaus, etnologo Edwardo Sheriffo Curtiso fotografijų paroda „Šešėlių gaudytojas“. Tai keliaujanti paroda, pasakojanti apie Šiaurės Amerikos indėnų gyvenimą ir kultūrą.

Ypač įdomi ji turėtų būti kartai, užaugusiai su Vinetu, Harka ir kitais literatūros herojais, nes parodos fotografijos sugrąžina į savo egzotika užburiantį indėnų pasaulį, pažįstamą iš to meto kultinių knygų apie indėnus. Iš didžiulių portretų žvelgia seniausių Amerikos genčių atstovai su tradiciniais savo apdarais, plunksnomis, su tik jiems būdingomis šukuosenomis, išraiškingais veidais ir daug pasakančiais žvilgsniais.

Vilkaviškiečiams šią unikalią parodą padovanojo Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje, o pristatė į Vilkaviškį atvykusi ambasados ryšių su visuomene atstovė Cat Cullinan bei parodos kuratorius Darius Vaičekauskas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas.

Pasakodamas apie E. Sh. Curtisą (1868–1952), D. Vaičekauskas pabrėžė jo ypatingą indėlį į JAV kultūrą. Fotomenininko kūrybinį palikimą sudaro keliasdešimt tūkstančių darbų, saugomų valstybės ir privačiuose fonduose bei muziejuose. Trisdešimt metų E. Sh. Curtisas praleido tarp įvairių genčių indėnų, kuriuos ne tik fotografavo, bet ir įrašinėjo jų dainas, o 1914 metais netgi sukūrė filmą, kuriame indėnai atliko pagrindinius vaidmenis. To Amerikoje iki tol nebuvo.

„Vykti į ekspedicijas ir fotografuoti indėnus Curtisas ėmėsi pačiu laiku. Europiečiai varė gentis iš jų teritorijų, indėnai buvo uždarinėjami į rezervatus, o jų kultūra stumiama į paribius. Curtiso lankymosi metu gyventojai dar turėjo savo tradicinius apdarus, bet juos jau laikė skryniose, ir fotomenininkas turėjo prašyti jų apsirengti“, – pasakojo parodos kuratorius apie didelio pasisekimo visame pasaulyje sulaukiančių unikalių nuotraukų autorių E. Sh. Curtisą, 30 metų Šiaurės Amerikoje fiksavusį baltųjų viešpatavimo dar nespėtus sunaikinti indėnų kultūros likučius.

Fotografijose – įstabusis Altajus

Pirmajame Vilkaviškio kultūros centro aukšte lankytojus pasitinka lietuvio miškininko, rašytojo, kalnų žvalgybininko Vytauto Almanio (g. 1936 m.) fotografijų paroda „Almanio Altajus“. Tai serija nuotraukų iš šio menininko kelionių po Altajaus kraštą.

Kaip sako pats V. Almanis, jo nuotraukas antram gyvenimui prikėlė ir taikliai sudėliojo į Kalnų Altajaus panoramą, kaip nuorodą į kitokį pasaulį, VšĮ „Trys kaimai“ vadovai ukmergiškiai Oksana Judakova-Kulikauskienė ir Arūnas Kulikauskas.

Oksana yra kilusi iš Altajaus, todėl šeima daug kartų lankėsi ir iš arti stebėjo šio krašto žmonių gyvenimus. Tai ir įkvėpė juos abu inicijuoti V. Almanio fotografijų parodą, kurią pristatė į jos atidarymą susirinkusiems vilkaviškiečiams.

V. Almanis taip pat yra gyvenęs Altajuje, ten baigė miškų ūkio technikumą, buvo girininku įvairiose vietose, o grįžęs dirbo Lietuvos miškų ūkiuose, Kamanų rezervate. Šiuo metu jis su žmona poete Julija Almanis gyvena Naujojoje Akmenėje, yra parašęs intriguojančių nuotykių romanų, publicistinių knygų, kurias iliustravo savo paties darytomis fotografijomis. Taip rašytojui ir kilo mintis iš jų parengti fotografijų parodą.

Lankytojų vaizduotę žadinančiose nuotraukose – įstabūs Altajaus gamtos vaizdai, žmonės, jų aplinka, kultūra ir papročiai. Kiekvieną nuotrauką lydi paties autoriaus sukurti aprašymai. Po viena iš jų yra štai toks įrašas: „Kargono kalnai <…>. Radome senolį. Jis vienas (jam 84 metai), be ugnies. Pasidalijome viena degtukų dėžute per pusę. Senolis pasijuto pačiu turtingiausiu žmogumi ir paslapčia vis pasižiūrėdavo į tą puspilnę degtukų dėžutę. Vėliau žiūriu – senolis skaito sentikių rankraštinę knygą maždaug iš 15–16 amžiaus.“

Parodoje eksponuojamos 1970–1991 metais Kalnų Altajuje darytos nuotraukos. Kaip rašo pats V. Almanis, „dažniausiai fotografijoje viskas atrodo geriau, negu yra iš tikrųjų. Altajuje – atvirkščiai. Kalnai, žolynai, upės, bitynai ir jų šeimininkai gyvenime yra ryškesni, spalvingesni, negu visa tai matome ant popieriaus.“