„Metų ūkio“ laureatams kasdienybėje nestinga optimizmo

Andrius GRYGELAITIS

Gižų seniūnijoje, Rimavičių kaime, ūkininkaujantys Dalytė ir Algirdas Dominaičiai yra vieni iš tų retų žemdirbių, kurie net ir iš pirmo žvilgsnio nepavydėtinoje situacijoje stengiasi įžvelgti pozityvių dalykų. Šiemet šie ūkininkai konkurse „Metų ūkis“ užėmė trečią vietą rajone.

Už derlių – ketverių metų atlygis

Visą gyvenimą vienaip ar kitaip žemės ūkyje besisukantis A. Dominaitis savęs kitoje srityje nelabai ir įsivaizduoja. Vyras mėgaujasi kiekviena diena, praleista laukuose ar prie technikos. Savarankiškai ūkininkauti jis pradėjo 1992 m. Tuomet Algirdo mama iš valstybės atsiėmė 9 hektarus seniau jai priklausiusios žemės, dar trihektarį gavo jis pats. Tuo metu bendras 12 ha plotas atrodė kone neaprėpiamas, nes šiam apdirbti reikalingos technikos beveik nebuvo. Vis dėlto A. Dominaitis greitai suprato, kad jo ateitis – žemės ūkyje.

Jau 1993 m. vyras pasėjo apie 1 ha cukrinių runkelių. Juos nuėmęs ir pardavęs Algirdas paskaičiavo, jog gavo tiek pinigų, kiek būtų uždirbęs per 4 metus žemės ūkio bendrovėje. Nors žemę dirbo jau seniau, ūkį A. Dominaitis įregistravo tik 1997 m.

„Tada Ūkininkų sąjunga skatino žemdirbius gauti ūkininko pažymėjimus ir už tai duodavo nešiojamuosius telefonus. Aš, aišku, ir taip ruošiausi oficialiai pradėti ūkininkauti, bet žadamas telefonas šiek tiek paspartino šį procesą“, – juokėsi konkurso „Metų ūkis“ laureatas.

Įregistravęs ūkį, jis po truputį ėmė plėsti žemes, pirkti vis našesnę techniką. Jau po metų vyras įsigijo nedidelį grūdų kūlimo kombainą „Volvo 830“ – šis jam tarnavo dešimtmetį. Iš pradžių daug kas juokėsi, kad toks kombainas negali prilygti populiaresniems rusiškiems kombainams, tačiau A. Dominaitis į tokias kalbas stengėsi nekreipti dėmesio. Nors dabar jis turi jau kitą kombainą, tačiau su senuoju „Volvo 830“ dar ir šiandien sėkmingai darbuojasi kaimynas.

Gavo kompensaciją

Tais pačiais 1998-aisiais Rimavičių kaimo ūkininkas įsigijo ir galingą „Belarus“ traktorių. Vyras džiaugėsi, jog nemažą dalį išleistos sumos tąkart kompensavo Vilkaviškio rajono savivaldybė.

„Tada kompensacijas gaudavo tie, kurių bent pusė žemių būdavo nenašios. Mano vienuolikoje hektarų žemės našumas siekė vos 27 balus, o likusiuose 10 ha – daugiau nei 40 balų. Parašiau prašymą ir man kompensavo net 40 proc. traktoriaus kainos. Tai buvo labai rimta paskata ūkiui kurti“, – prisiminė pašnekovas.

Pirmasis ūkininkavimo dešimtmetis Dominaičiams klojosi puikiai. Tuomet neblogai mokėjo už grūdus ir cukrinius runkelius, o trąšų, chemikalų ir degalų kainos buvo palyginti mažos.

Anksčiau už parduotą toną grūdų galėdavome sumokėti už 10 hektarų žemės nuomą. Dabar jau vienos tonos nelabai užtenka vienam hektarui“, – pastebėjimais dalijosi žemdirbys.

Vis dėlto jis tikino, kad kartais ūkininkai perdėtai skundžiasi dėl blogėjančių sąlygų. Vyras pripažino, jog uždirbti iš žemdirbystės tampa vis sunkiau, tačiau pragyventi tikrai įmanoma.

„Daug kas nori prisiminti tik tuos laikus, kai už grūdus mokėjo iki tūkstančio litų. Bet juk buvo ir taip, kad už toną kviečių gaudavome vos 250–350 litų, o tona salietros vienais metais kainavo 1700 litų. Pamenu, kai ji atpigo iki 1400 litų, aš susigundžiau ir nusipirkau reikiamą kiekį. Tada labai nudegiau, nes po kelių mėnesių jos kaina nukrito iki 900 litų. Dabar nepatenkinti savo padėtimi ne tik ūkininkai, bet ir mokytojai, gydytojai, kai kurių kitų sričių atstovai. Tiesą pasakius, nelabai randu jiems pateisinimų. Manau, jog gyvenimas tikrai gerėja. Kiek Lietuvoje kyla naujų namų, kuriuos statosi ne vien ponai, bet ir paprasti žmonės?! Tikrai judame į priekį, tik ne visada tą norime pastebėti“, – mintimis dalijosi A. Dominaitis.

Jam antrino ir žmona Dalytė. Anot jos, žmogus yra toks „sutvėrimas“, kuriam viskas gerai būna labai trumpą akimirką. Moteris svarstė, kad jei už toną grūdų imtų mokėti po 300 eurų, kitaip tariant, padvigubintų dabartinę kainą, labai greitai atsirastų tokių, kuriems vis tiek to būtų per mažai.

Nežinojo, kur dėti

Šiandien Dominaičiai dirba 101 ha plotą. Jie stengiasi pasinaudoti galimybėmis plėsti savo valdas, tačiau laisvų žemių Gižų seniūnijoje sunku įsigyti. Šiame krašte – itin didelė konkurencija. Savarankiškai ūkininkauti pradeda ir Dalytės bei Algirdo sūnus Gytis. Jis jau dirba 15 ha. Ūkyje šeima kol kas išsiverčia be darbininkų, tačiau neatmeta galimybės, kad ateityje jų gali tekti ieškoti.

Kalbėdami apie dabartį Dominaičiai sako, jog mylint darbą ūkininkauti yra gana lengva. Tiesa, anksčiau tokių teiginių iš jų lūpų vargu ar būtų tekę išgirsti.

„Buvo laikai, kai per javapjūtę grūdus iš priekabos reikėdavo kibirais išsemti. Dirbome daug ir sunkiai. Dabartinė technika labai palengvina visą procesą“, – teigė D. Dominaitienė.

Sunkumų būta ir kitokių. Labiausiai šeimai iki šiol įstrigusios problemos iš tų laikų, kai dar augino cukrinius runkelius. Ūkininkas prisiminė, kaip 1998-aisiais Marijampolės cukraus fabrikas buvo ant bankroto slenksčio, ilgai delsė su žemdirbiais atsiskaityti.

„Tada runkelius jau buvome pardavę, o už gautus pinigus planavome pirkti traktorių. Deja, ūkininkams niekas pinigų nemokėjo. Laimei, fabriko atstovai leido skolą atsiimti cukrumi. Tada mes jo gavome apie 6 tonas. Neturėjome jokio supratimo, kur tokį kiekį dėti. Juolab kad kiti žemdirbiai pirmiau suskubo savo cukrumi užversti aplinkines rinkas, tad čia, vietoje, jo jau niekam nereikėjo. Gerai, jog atsitiktinai atsirado pirkėjai iš Kauno, kurie nors šiek tiek pigiau, tačiau nupirko visą mūsų cukrų“, – prisiminė A. Dominaitis.

Jubiliejaus dovana

Cukrinių runkelių Rimavičių kaimo ūkininkai jau neaugina bemaž dešimtmetį. Lygiai taip pat jau kurį laiką nelaiko ir gyvulių.

Seniau Dominaičiai turėjo per 40 kiaulių, 4–5 karves ir daugiau nei 10 mėsinių jaučių. Tačiau dėl vienu metu pablogėjusios Algirdo sveikatos šeima buvo priversta atsisakyti visų gyvulių.

Šiandien sutuoktiniai visiškai nesigaili šio sprendimo. Galbūt tik kartais pasvarsto, kad būtų neblogai užsiauginti vieną kitą kiaulę sau, tačiau tą daryti juos atbaido dėl afrikinio kiaulių maro taikomi sudėtingi reikalavimai.

Dabar Dominaičiai koncentruojasi į augalininkystę. Jie šiuo metu turi apsėję 25 ha žieminiais rapsais, 55 ha – žieminiais kviečiais, 5 ha – kvietrugiais. Likę plotai palikti vasarinėms kultūroms, tarp kurių bus ne tik kviečiai, bet ir žirniai bei miežiai.

Nors neseniai pasibaigęs grūdų sezonas daugeliui ūkininkų dėl sausros nebuvo pats geriausias, Algirdas metus vadina neblogais ir džiaugiasi derliumi.

„Keleri pastarieji metai nebuvo lengvi, tačiau taip jau nutinka gyvenime. Vieną pavasarį teko atsėti beveik visus iššalusius plotus, tačiau 2017-aisiais, kai daugumos ūkininkų derlių sunaikino liūtys, man metai nebuvo tokie blogi, kaip kitiems. Pernai šiek tiek nukentėjau dėl išankstinių įsipareigojimų. Dėl jų už toną grūdų gavau gal 50 eurų mažiau, nei tuo metu mokėjo kitiems, tačiau bent jau išvengiau skolų ir sankcijų. Apskritai, stengiuosi nelįsti į skolas ir net trąšas bei chemikalus perku už sutaupytas lėšas“, – kalbėjo A. Dominaitis.

Vyras džiaugėsi šiemet sulaukęs konkurso „Metų ūkis“ komisijos įvertinimo. Ūkininkas pripažino, kad dirba sau, tačiau tikino, jog smagu, kai darbą įvertina ir kiti. Pašnekovas juokavo, kad ši prizinė vieta – tarsi dovana šešiasdešimtmečio, kurį jis netrukus švęs, proga.