Joga išmokė švęsti šventes savo širdyje

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Per Kūčias ir Kalėdas sėsdami prie stalo turbūt net nesusimąstome, kad švęsti galima ir kitaip. Jau dabar girdžiu replikas: „O kaip kitaip? Mes juk katalikai, tokios tradicijos! Taip gyveno mūsų tėvai ir protėviai, taip gyvename ir mes.“ Tačiau yra žmonių, kurie gyvena kitokį, pačių pasirinktą gyvenimą ir savo šventes švenčia ne taip, kaip priimta.

Ramių švenčių dešimtmetis

Netoli Podvarko jaukioje sodyboje gyvenanti Rita Montvilienė sako, kad jai Kūčios ir Kalėdos – tikrų tikriausia šventė, nes tuomet ji gali pabūti ramiai, pamedituoti ir mintyse aplankyti kiekvieną pažįstamą žmogų, pabūti greta ir palinkėti kiekvienam sielos ramybės.

„Šįmet bus lygiai 10 metų, kai Kalėdas švenčiu savo širdyje. Joje nėra jokių daiktų, jokių garsų: nei mano, nei svetimų. Yra tik tylos muzika, kurią siunčiu kiekvienam žmogui, visiems padėkoju, prie kiekvieno tyliai pabūnu. Mano vyras Ramūnas išvažiuoja pas tėvus, o aš lieku namuose švęsti savo šventę. Būna labai gera. Štai tokios mano krikščioniškos Kalėdos. Aišku, iš pradžių buvo sunku, bet kažkaip sugebėjau visiems išaiškinti, kad tai, ką aš darau, yra žymiai naudingiau visiems. Man tai – daug kokybiškesnis laikas, nei visiems susibūrus drauge žiūrėti televizorių“, – apie savo gyvenimo būdą pasakojo Rita Montvilienė.

Subūrė bendraminčius

Moteris jau daugiau nei dešimtmetį praktikuoja jogą ir į ją yra pasinėrusi visa siela. Kartu ir jos vyras, „Poseidono“ sporto klubo savininkas Ramūnas. Tiesą sakant, tai jis Ritą ir „užkrėtė“ joga. Po įvairių gyvenimo sukrėtimų moteriai tai buvo tikra atgaiva, tarsi balzamas sielai. Pradėjusi sportuoti tuomet dar tik būsimojo savo vyro klube Rita pasirinko ir jo gyvenimo būdą. Vėliau sėmėsi žinių iš jogos mokytojų ir gavo vardą Ramala. Laisvu laiku, kai nedirba „Poseidone“, Rita savo sodyboje priima žmones, kurie nori eiti jogos keliu. Kartu su jais medituoja, atlieka įvairius ritualus. Tai – tarsi nedidelis bendraminčių būrelis.

Pasak Ritos, joga – seniausia kūno, proto ir sielos tobulinimo sistema pasaulyje. Fizinį kūną ir protą jogai laikė priemonėmis, įrankiais, o tikrąjį save, kaip sielą – nekintančiu. Siekiant asmeninės darnos visos šios trys jėgos turi būti suderintos. Turėdami omenyje kūno ir proto tarpusavio santykį jogai sukūrė unikalų metodą šiai pusiausvyrai palaikyti.

„Tai metodas, jungiantis visus judesius, reikalingus fizinei sveikatai, su kvėpavimu ir meditacija, palaikančia proto ramybę. Visi, kurie praktikuoja jogą, gali turėti daug žinių, tik ne visi jas moka perteikti. Šioje praktikoje gali labai greitai suklupti ir, jei neturi tinkamos atramos, greitai neatsikelsi. Kalbu iš savo patirties“, – sakė Rita.

Pokyčiai – ne kiekvienam

Moteris pasakojo, kad stojus į jogos kelią neišvengiamai prasideda visa ko kaita. Keičiasi viskas: draugai, artimieji, maistas, įpročiai, aplinka, požiūris ir, be abejonės, paties elgsena. Dauguma pažįstamų dažnai nepritaria tiems pokyčiams, net palaiko besikeičiantįjį priešu. Tai žmogų gąsdina, jis sutrinka, nes viskas, ką anksčiau turėjo, pradeda griūti.

Pasak Ritos, daugeliui tokie „atsisijojimai“ prilygsta mirčiai. Tai – gana skausminga patirtis, todėl žmogų apima baimė, o iš baimės prote kyla chaosas ir abejonės.

„Tokia yra sielos budimo pradžia. Rodos, tu viską supranti, bet kaip sunku paleisti, likti tik stebėtoju savo širdies ir proto dvikovoje. Tai tikrai nelengva. Bet juk protą įgyji iš pasaulio, jis formuoja ir tavo ego, o suvokimą per širdį atsineši gimdamas, kaip mes sakome, – iš namų. Nes kur dabar gyvename, nėra mūsų namai, čia mes – tik svečiai“, – sako Rita.

Paklausta, ar jogos mokymas nesikerta su katalikybe, vilkaviškietė sako pati jokios objektyvios religijos nepraktikuojanti. „Mano religija – tai širdies kalba ir gyvenimas su ja. O joga neprieštarauja nė vienai religijai, jei ji nesikerta su žmoniškumu, – sakė R. Montvilienė. – Pažiūrėkite į Jėzaus arba Marijos paveikslus. Jie taip pat savo rankomis rodo į širdį. Paprastai vertinimas „blogai“ arba „gerai“ atsiranda tada, kai protas renkasi vertinimą, o ne supratimą. Širdis visada yra pozityvi, ji nevertina, ji priima. Tik vedamas jos suprasi ir priimsi žmones, o valdomas proto kitus vertinsi, kaltinsi, nuteisi ir jais abejosi. Vertinimai atsiranda iš mūsų egoizmo ir savęs sureikšminimo.“

Atsiųsti laikyti egzamino

Kaip sako R. Montvilienė, užsiiminėti joga gali kiekvienas. Tam nereikia daug vietos, specialios įrangos ar aprangos, tačiau reikia sveikesnio bei visavertiškesnio gyvenimo ilgesio.

Jogos pozos, arba asanos, tempdamos ir tonizuodamos raumenis ir sąnarius, stuburą ir visą kaulų sistemą, mankština kiekvieną kūno dalį. Jos veikia ne tik griaučius, bet ir vidaus organus, liaukas ir nervus, palaikydamos visų organizmo sistemų sveikatą. Atpalaiduodamos nuo fizinės ir psichologinės įtampos jos išlaisvina neišmatuojamos energijos išteklius. Jogos kvėpavimo pratimai, vadinami pranajama, atgaivina kūną ir padeda valdyti protą, pajausti ramybę ir atgaivą, o pozityvus mąstymas ir meditacija suteikia aiškumo, protinės galios ir koncentracijos.

„Kad žmogus imtų augti dvasiškai, reikia dviejų dalykų: Dievo malonės ir individualių pastangų, vadinamosios sadhanos. Dievo malonė esti visada, bet individo pastangų dažniausiai trūksta. Galima daug skaityti, daug domėtis, klausyti, atrodo, kad viską jau žinome, bet susiklosto situacija, kurioje paaiškėja, kas yra kas ir ką pats nuveikei ne su kitais, o su savimi, – sako Rita. – Nereikia pamiršti, kad mes į žemę siunčiami išeiti gyvenimo mokyklą. Gyvendami čia mes atliekame tam tikras pareigas. Dauguma pernelyg sureikšmina žemiškąjį gyvenimą, pamiršdami, ko iš tikrųjų čia atėjo, dirba, pluša, mokosi, augina vaikus, stato namus. Žmonės kažkur pameta tikrąją prasmę, pamiršę, kad reikės laikyti išeito gyvenimo egzaminą, vadinamą mirtimi. Apie tai pagalvoja tik vienetai. Neišvengiamai kiekvienam ateina tas laikas, kai stoji akis į akį pats su savimi. Tad visiems linkėčiau pagalvoti apie tai ir pirmiausia rasi taiką su pačiu savimi.“

Ramybę rado kaime

Rita ramybę ir susitaikymą su savimi jau rado. Ji su sutuoktiniu Ramūnu keli metai gyvena nuošalioje sodyboje, per kurios langus matyti miškas, laukai. Šiuos namus jie statėsi iš lėto, patys, išvažiuodami užsidirbti į užsienį.

Šeimininkė kieme laiko daugybę kačių ir didžiulį šunį. Nemaža namų valda apjuosta pačių rankomis sodintais medžiais, ant kalniuko – didelis daržas, kur moteris pati augina visas daržoves. Mat šeima valgo tik pačių užaugintą maistą. Rita net ir duoną kepa iš savo žemėje užaugintų grūdų. Pasak moters, nors abu su vyru daug ir sunkiai dirba, bet užtat širdis visada rami.

„Mielai nekelčiau kojos iš savo sodybos. Čia jaučiuosi ypač gerai ir ramiai. Kai tik išsuku iš kiemo į kelią, pasijuntu lyg važiuočiau į karą. Tačiau žinau, kad mano širdis visada pasakys, ką man daryti“, – savo pasirinkimais džiaugėsi Rita.