Tęsiame Mildos Urbšytės įspūdžius iš kelionės po Naująją Zelandiją. Šįkart – apie gyvenimą meditacijų centre, delfinų priekabiautojus ir kitas naujas patirtis.
Menas gyventi
Persikėliau į Šiaurinę salą. Rytine pakrante per keturias dienas pasiekiau savo tikslą – Vipasanos meditacijos centrą, apie kurį svajojau kelis mėnesius. Vipasana – viena seniausių meditacijos praktikų Indijoje. Daugiau nei prieš pustrečio tūkstančio metų šią techniką išgarsino Buda Gautama, kuris mokė „Meno gyventi“ kaip universalaus vaisto nuo visų bėdų. Šia jokiai religijai ar sektai nepriklausančia technika siekiama pašalinti visus proto nešvarumus, kad žmogus patirtų visiško išsilaisvinimo palaimą.
Vipasanos meditacijos technika grindžiama savęs stebėjimu. Koncentruojantis į savo pojūčius galima pastebėti dėsnius, kurie valdo mintis, vertinimus ir jausmus. Svarbi praktikavimo detalė – gebėti koncentruoti dėmesį bent vieną valandą visiškai nekeičiant kūno padėties.
Vipasanos meditacijos centrų galima rasti daugybėje pasaulio vietų, tačiau Naujosios Zelandijos – ypatingas. Aštuonių pastatų kompleksas apsuptas gamtos ir ramybės. Trijuose barakuose, kurių kiekviename yra po 10 celių, gyvena moterys, dviejuose – vyrai.
Kelionė per mintis
Atvažiavusi palikau telefoną ir mašinos raktelius saugykloje. Dešimt dienų pasižadėjau laikytis tylos, neturėti jokio kontakto su meditacijos kolegomis (net žvilgsniu ar gestais). Vyrai ir moterys čia atskiriami, jie niekuomet nemato vienas kito – tik meditacijos salėje, kur vyksta kasdienės grupinės meditacijos. Per jas vyrai sėdi savo pusėje, moterys – savo. Dienos režimas griežtas: rytinis gongas skamba ketvirtą ryte, o miegoti einama pusę dešimtos vakaro. Valgyti duoda du kartus: pusryčius ryte ir pietus vidudienį.
Jausmas – siurrealistinis. 300 metrų takeliu miške moterys ramiai vaikštinėja visiškoje tyloje, aplink – palmės, subtropinis miškas, pastatai – kaip filmuose matytos amerikiečių bazės Vietname. Joks išorinis pasaulis neegzistuoja.
Aš niekada nebuvau praktikavusi meditacijos. Mano galvai tai buvo tikra staigmena, o raumenims – neįprastas krūvis. Pirmomis dienomis vakarais nuolat skaudėdavo galvą. Dešimt valandų per dieną sukoncentruoti dėmesį į oro judėjimą šnervėse ir oro prisilietimą virš lūpų – didelės kantrybės reikalaujantis užsiėmimas.
Kiekviena diena buvo kaip kelionė per savo mintis. Tai padėjo pažinti savo protą, suprasti, kaip veikia dėmesio dirgikliai, įgijau kantrybės, žinių ir patirties.
Į paplūdimį – su kastuvu
Iš Vipasanos meditacijos centro išvykau į Coromandelį. Jame didžiausią įspūdį paliko karšto smėlio paplūdimys. Karštos versmės ir potvynio vanduo, kuris slepiasi paplūdimio smėlyje.
Į šią smėlėtą pakrantę susirenka šimtai žmonių su kastuvais ir rausia duobes, ieškodami tinkamos temperatūros vandens. Visi derasi, kaip sujungti duobes, išlyginti temperatūrų skirtumą ir panašiai. Neįtikėtinai juokinga!
Padirbėjęs su kastuvu, sėdi savo šiltoje duobėje ir žiūri į vandenyno bangas iki tamsos, kol virš galvos atsiveria žvaigždynai.
Žavūs bendradarbiai
Persikėliau gyventi prie laivų – į Opua uostelį. Opua turi vieną parduotuvę, kavinę, restoraną, greitojo maisto užkandinę, sendaikčių parduotuvę ir bendruomenės namus. Taip pat yra visokiausių buriuotųjų asociacijų, laivų brokerių biurų, laivų taisyklų. Viskas čia skirta laivams ir buriuotojams.
Susiradau darbą „Oranžinėje varlėje“ – sveiko maisto kavinėje. Jaučiuosi įkvėpta gaminti skaniau ir sveikiau. Kompanija bendradarbių – labai žavinga. Kiekvienas – atskiras personažas.
Herby – liesas kaip sliekas virėjas homoseksualas, nuolat skaldantis pokštus ir niekada nenustojantis plepėti. Aš net jo klausytis pavargstu. Jassy – maorių kraujo turinti labai patyrusi virėja. Maorių šventėse ji jau nuo vaikystės savo bendruomenėje ruošia maistą daugybei žmonių. Vis papasakoja apie šios tautos tradicijas, susibūrimus. Dar yra Benas, kuris vadina mane ruse pagone ir gamina pačią skaniausią kavą.
Gyvenu su Meldrum šeima ir padedu jiems tvarkyti daugiau nei šimto metų senumo laivą, kurio korpusas pagamintas iš kaori – labai vertingos medienos. Keičiame jo grindis ir „griaučius“. Šveičiu korpusą, laivo šeimininkas pamoko mane obliuoti, skaptuoti medį – nauja patirtis.
Šalies ištakose
Vietovė, kurioje gyvenu, – oficialioji Naujosios Zelandijos pradžia. Čia 1840 m. buvo pasirašyta Waitangi sutartis tarp britų ir maorių. Ji laikoma valstybės įkūrimo dokumentu. Sutartis pasirašyta vietinėmis ir anglų kalbomis, tačiau angliško egzemplioriaus turinys skiriasi. Jame sakoma, kad maoriai perduoda šalies suverenitetą britams: suteikia išskirtines teises pirkti žemę, miškus, gamtinius išteklius.
Maoriai tuomet nesuprato ir negalėjo įsivaizduoti, jog žemė gali kam nors priklausyti, nes jie patys priklausė žemei. Vėliau ši sutartis tapo riaušių, kovų, protestų priežastimi.
Waitangi muziejuje ši istorija pateikiama kaip senas, bet dabar jau išspręstas konfliktas. Visgi sutartis turėjo liūdnų pasekmių: labai retas vietinis dabar moka maorių kalbą. Mano sutikti šios tautos palikuonys akivaizdžiai jautė nuoskaudų – panašiai kaip lietuviai dėl sovietų okupacijos.
Laivai „priekabiautojai“
Per mėnesį, kol ieškojau laivo kelionei į Fidžio salas, sutikau daug žmonių, kurių dėka pamačiau Bay of Islands salas. Jas pirmas surado kapitonas Džeimsas Kukas. Aplink – nuostabios buriavimo vietos. Puikios įlankos, paslepiančios nuo audringo vandenyno, daugybė gražių gyvenamų ir negyvenamų salų. Lengva surasti inkaravietes, o vanduo toks nepaprastai skaidrus!
Įlankoje daug delfinų. Yra specialūs turistiniai laivai, turintys „delfinų priekabiavimo“ sertifikatus. Prisisodinę turistų, jie plaukia ieškodami delfinų grupių. Tokio sertifikato neturintys laivai neturi teisės iškrypti iš kurso paskui delfinų grupę.
Netrukus su „Zanidu“ – 54 pėdų betoniniu laivu – Ramiuoju vandenynu išplauksiu į Fidžio salas. Laivas didžiulis, su visais įmanomais patogumais. Jame yra net televizorius ir skalbimo mašina.
Laivo savininkai – kivių šeima su aštuonerių sūneliu – vyks į kelionę aplink pasaulį. Kartu plauks du jauni danai, kurie galvoja įsigyti savo laivą vietoj buto. Todėl nori įgyti kuo daugiau patirties buriuodami ir pamatyti Ramiojo vandenyno salas.
Neįtikėtinai malonus jaudulys: vėl buriuosiu, akimis klaidžiosiu po beribius tolius, kol pamatysiu salą ir užuosiu žemės kvapą bekvapiame vandenyne… Nuotykio nuojauta.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.