Šeimos moterų pomėgis – išskirtinių gėlių kūryba

Andrius GRYGELAITIS

Prieš kelis mėnesius į Vilkaviškį iš Paežerių persikrausčiusi Teresė Leimonienė itin daug laiko praleidžia iš smulkių karoliukų verdama įvairias gėles, medžius bei kitus panašius dirbinius. Nuo mamos nė kiek neatsilieka ir dukros Jurgita bei Vilma.

Pavyko ne iš karto

Nuo pat šalies nepriklausomybės pradžios Pilviškių seniūnijoje, Paežerių kaime, ūkininkavusi T. Leimonienė, mirus vyrui, nusprendė atsisakyti ūkio ir persikelti į Vilkaviškį. Čia ji gali skirti dar daugiau laiko didžiausiam savo pomėgiui – gėlių iš karoliukų kūrybai. Šį pomėgį moteris atrado maždaug prieš 5–6 metus.

Pirmoji darbą su karoliukais išbandė Teresės dukra Jurgita. Ji atsitiktinai internete pamatė įvairių iš karoliukų padarytų vėrinių ir jais labai susižavėjo. Kaip tik tuo metu namuose buvo susikaupę nemažai kiniškų karoliukų, todėl moteris nusprendė ir pati ką nors iš jų pasidaryti. Tada dar Paežerių pagrindinės mokyklos mokytojo padėjėja dirbusi Jurgita sugalvojo į kūrybos procesą įtraukti ir ten besimokančius vaikus. Dabar jau Vilkaviškyje gyvenanti moteris pasakojo, jog pirmieji darbai nebuvo itin vykę.

„Labai išgyvenau, kad iš karto nepavyko visko padaryti taip, kaip planavau. Per naktį pergalvojau technologiją ir jau kitą dieną sukūriau 10 gėlyčių. Vėliau su vaikais joms padarėme ir lapelius. Viskas puikiai pavyko“, – prisiminė Jurgita.

Šiandien ji iš karoliukų jau beveik nieko nedaro, tačiau šį užsiėmimą iš jos perėmė mama Teresė. Moteris teigė galinti valandų valandas sėdėti verdama karoliukus vieną šalia kito, kol iš jų gaunama kokia nors figūra. Dažniausiai T. Leimonienė daro gėles. Savo sukurtų ryškiaspalvių astrų, rugiagėlių, rožių, jurginų ir kitų žydinčių augalų moteris jau net negali suskaičiuoti.

Nuo kelių valandų iki savaitės

Įprastai T. Leimonienė vieną gėlę veria bent porą valandų. Tiesa, būna ir sudėtingesnių dirbinių, prie kurių tenka pasėdėti net kelias dienas. Bene ilgiausiai prie vieno savo darbo moteris užtruko savaitę. Šiam savo pomėgiui ji negaili nei laiko, nei pinigų. Pradėjusi ką nors verti, kartais net praranda laiko nuovoką, todėl neretai miegoti nueina jau po vidurnakčio.

„Iš pradžių smulkius rutuliukus ant vielučių verdavau rankomis, tačiau po kurio laiko atradau, kad tai daryti galima specialiu įrenginiu – vadinamuoju spineriu. Jis labai palengvina visą procesą“, – pasakojo T. Leimonienė.

Ji tikino, jog šis pomėgis nėra pigus malonumas, nes specialių karoliukų ir kitos reikalingos įrangos kainos skaičiuojamos dešimtimis eurų. Moteris visa tai paprastai perka internete.

Nemažai savo dirbinių vilkaviškietė padovanoja kitiems, dalį – parduoda. Jai patinka, kad žmonės vertina jos gaminius. Moters teigimu, tikrai ne visi supranta tokio pobūdžio kūrybą. T. Leimonienės darbai pasklidę po visą Lietuvą, o toliausiai jos kurta gėlių puokštė yra iškeliavusi į Škotiją.

„Kartais žmonės prašo padaryti keletą vienodų puokščių, tačiau tai visiškai neįmanoma. Net jei bandytum skaičiuoti rutuliukus, galutinis rezultatas bent šiek tiek skirtųsi nuo to, koks buvo planuotas. Tuo ir žavi šis pomėgis – visi kūriniai skirtingi ir savotiškai unikalūs“, – šypsojosi pašnekovė.

Ji teigė vis dažniau pagalvojanti apie savo darbų parodą. Tiesa, iki tol dar reikės nueiti labai ilgą kelią. Viena iš vilkaviškietės svajonių – sukurti didelę, bent metro aukščio, gėlių puokštę. Vis dėlto prie šio sumanymo Teresė nežada sėsti viena. Greičiausiai reikės į pagalbą pasitelkti ir dukras Jurgitą bei Vilmą. Pastaroji tebegyvena Paežeriuose, tačiau taip pat yra didelė darbo su karoliukais entuziastė.

Mokosi floristikos

Kartu su mama į Vilkaviškį persikrausčiusi Jurgita pastaruoju metu užsiiminėja kiek kitokiais rankdarbiais. Moteris ir toliau kuria gėles, tiesiog dabar pakeitė jų gaminimo pobūdį. Šiuo metu ji žydinčius augalus daro iš atlasinių juostelių.

„Labai mėgstu gėles, o labiausiai – rožes. Liūdna, kad žiemą žiedų aplinkoje lieka labai mažai, todėl norisi jų pasidaryti pačiai. Smagu, kai jie puošia namų palanges. Atrodo, jog žiūrint į žydinčias gėles ir nuotaika tampa geresnė“, – šypsojosi Jurgita.

Šiuo metu ji mokosi floristikos ir ketina su ja sieti savo ateitį. Moteris net neabejoja, kad ateityje savo darbe galės suderinti tiek gyvas, tiek dirbtines gėles. Paklausta, ar tikisi, jog vieną dieną šis pomėgis galėtų atnešti kokį nors pelną, pašnekovė svarstė, kad tai tikrai įmanoma. Tiesiog tam reikia truputėlio sėkmės, žinomumo ir būrio žmonių, kurie mėgtų gėles.