Virbalio Okų malūnai

Veltos Haak (Hakaitės) šeimos istorija

Veltos protėviai Hakai atsikėlė gyventi į Stalupėnų apylinkes (dabartinis Nesterovo rajonas Kaliningrado srityje) Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo I (1713–1740) laikais iš Saksonijos (Rytų Vokietija) po kraštą ištuštinusio maro XVIII a. pradžioje. Senasis malūnininkas Francas Fridrichas Hakas (Veltos senelis) gimė 1873 m. netoli Eitkūnų, Jodrinkiemio kaime. Jo žmona Helene Grubert-Haak (1873–1932) gimė Karklupėnų kaime, Vilkaviškio valsčiuje. Jų santuoka buvo palaiminta Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčioje 1895 m. spalio 23 d.

Franco Fridricho tėvas, taip pat malūnininkas, Ernstas Hakas gimė 1831 m. Druskiuose, Stalupėnų krašte. Mirė ir palaidotas Virbalio evangelikų liuteronų kapinėse 1911 metais. Ernsto žmona Rosine Ribbat-Haak (1842–1922) gimė Skrudžiuose (Stalupėnų parapija), palaidota Virbalyje.

Francas Fridrichas su žmona Helene užaugino penkis vaikus: Vištytyje gimusį Hermaną (1896–1963), kuris dirbo muitininku Kudirkos Naumiestyje ir kitose vietose iki 1939 m., Alvite gimusį Artūrą Francą (1898–1945), malūnininką, Veltos tėvą, ir dukteris Elmą (1906–1942), Mėtą (1909–1994) ir Frydą (1911–1937). Visos trys dukros jau gimė Virbalyje.

Veltos tėvas Artūras Hakas apie 1919 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Dirbo raštvedžiu. 1927 m. Virbalyje vedė iš Alvito parapijos kilusią vokietaitę Augustę Vymerytę, o jai po gimdymo mirus 1929-aisiais vedė aštuoniolikos metų sulaukusią Otiliją Hepnerytę iš Geisteriškių. Pirmoje Artūro Franco santuokoje gimė sūnus Helmutas (g. 1928 m.), antroje – Velta (g. 1931 m.) ir Adelheid (g. 1942 m.).

Repatriacija ir sugrįžimas

1939–1940 metais Lietuvos visuomenėje vyravo antivokiškos nuotaikos dėl atplėšto Klaipėdos krašto. Padėtis nepagerėjo ir pasirodžius rusams. Dėl grasinimų susidoroti Okų vaikai dažnai miegodavo ant šieno, kol vieną dieną buvo išvežti į Rytprūsių pusę pas gimines. Veltos tėvai, kaip ir absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenusių vokiečių tautybės žmonių, 1941-ųjų pradžioje apsisprendė repatrijuoti į Vokietiją (Rytprūsius). Kito kelio jiems nebuvo, nes Lietuvoje šeimininkavo rusai.

Malūno sodyboje apsigyveno kiti žmonės (Dzindziliauskai), o pačiame malūne buvo jau tarybinės valdžios įdarbintas komisaras Mališka ir darbininkas Pranys (pavardė nežinoma).

Frontui pasislinkus gerokai į Rytus, 1942 metų spalį Veltos šeima sugrįžo atgal į Virbalį. Tėvas dar prieš tai apsilankė Virbalyje vienas, kur rado tebestovintį, bet jau neveikiantį malūną. Grįžę Veltos tėvai sunkiai dirbo, suremontavo namus, malūną, kuris dėl prasidėjusio karo buvo gerokai nukentėjęs (sulaužyti krumpliaračiai ir t. t.). Čia vėl buvo malami miltai, dirbama žemė. Velta lankė vidurinę mokyklą Eitkūnuose.

Artūras Hakas, sužinojęs apie Virbalio žydų tragišką likimą, labai verkė. Jis negalėjo patikėti, kad visi miestelio žydai buvo sušaudyti.

Į Virbalį sugrįžusi šeima gana ramiai gyveno beveik dvejus metus, iki kol frontas vėl pajudėjo Rytprūsių link. Veltos tėviškė buvo sunaikinta 1944-ųjų rudenį, vykstant aršioms Antrojo pasaulinio karo kautynėms. Malūnas taip pat sudegė.

Pasitraukimas į Vokietiją 1944 metais

Liepos 17-ąją, artėjant frontui, Velta su mama ir mažąja sesute traukiniu išvyko į Rytprūsius. Galutinis tikslas buvo Berlynas, kurio taip ir nepavyko pasiekti dėl susprogdinto geležinkelio. Tėvas prie šeimos prisijungė vėliau, o Helmutas nespėjo laiku pasitraukti ir liko Lietuvoje. Deja, abu Veltos tėvai, susirgę vidurių šiltine, mirė: tėvas – 1945-ųjų pradžioje, mama – tų pačių metų pabaigoje (palaidoti Giustrovo mieste).

Veltą su mažąja sesute Adelheid užaugino senelė – mamos mama. Velta ištekėjo už matematikos mokytojo Gerhardo Dietricho (1926–2007), susilaukė dukters ir dabar turi vienturtę anūkę.

1960 m. Veltai su vyru pavyko ištrūkti iš Rytų Vokietijos į Vakarų Vokietiją. Sesuo Adelheid ištekėjo už p. Reinhardto. Brolis Helmutas, pasibaigus karui, grižo į Virbalį, tikėdamasis čia surasti namiškius. Kartu su Emiliu Haku jis dirbo dėdės malūne, bet buvo neteisingai apkaltintas pavogęs du maišus miltų ir nuteistas 1, 5 metų laisvės atėmimu. Atlikęs bausmę sugrįžti atgal į Virbalį neturėjo teisės, tad apsigyveno Panevėžyje, vedė lietuvę, susilaukė trijų dukterų, tačiau būdamas dar gana jaunas (46 metų) mirė. Po karo, praėjus daugiau nei 20 metų, Velta dar spėjo su juo vieną kartą pasimatyti Bulgarijoje.

Habil. dr. Vytautas IVAŠKEVIČIUS