Kad Vilkaviškis – patrauklus užsieniečiams, įrodo ilgametis kitataučių susidomėjimas miestu. Jau 1994 metais į tuometinę „Aušros“ vidurinę mokyklą dirbti atvyko amerikietė anglų kalbos mokytoja Amy Carroll Balcius, o 2018–2019-aisiais beveik dešimt mėnesių savanoriavo Gvantsa Todua iš Sakartvelo.
Šiemet šios ugdymo įstaigos duris atvėrė dar vienas sakartvelietis savanoris – 23 metų teisininkas iš Tbilisio Iraklis Tkilaišvilis, viešėsiantis iki birželio.
Politika – neatsiejama Iraklio gyvenimo dalis
Adaptacija vaikinui nebuvo reikalinga – vos įsikūręs jis pasijuto kaip namuose ir netgi rimtai svarsto rudenį Lietuvoje pradėti siekti magistro laipsnio.
Prieš atvykdamas į Lietuvą Iraklis ne tik baigė bakalauro studijas Tbilisyje, bet ten pradėjo ir savo, kaip žmogaus teisių aktyvisto, kelią.
– 2015 metais įstojau į Tbilisio Ivano Džavachišvilio valstybinį universitetą, kur po metų prasidėjo masinės studentų demonstracijos, įtraukusios tūkstančius jaunų žmonių į kovą už solidarumą bei demokratiją. Kadangi šis mūsų judėjimas prasidėjo 115-oje universiteto auditorijoje, jį taip ir pavadinome – „Auditorija 115“. Ir, tiesą pasakius, ilgainiui tapome aršiausia opozicija valdančiajai partijai, – prisiminė jaunuolis.
Tiesa, Iraklio politinės veiklos spektras šiek tiek platesnis nei vien kova su valdančiųjų ydomis. Vaikinas džiaugiasi praėjusią vasarą gavęs galimybę suderinti darbą su pomėgiu skaityti užsienietišką spaudą. Dabar jis viename iš Sakartvelo dienraščių rašo politines analizes apie globalius įvykius.
Norėjo bent trumpam pasislėpti nuo neteisybės
– Iš tiesų mano požiūris į Vilkaviškį, kol čia neatvykau, buvo kiek nihilistiškas, nes maniau, kad Lietuvoje politinė situacija bus panaši, kaip ir mano gimtinėje. Ačiū Dievui, klydau, – atviravo vaikinas.
Dėl Sakartvele metų metus vyraujančios politinės suirutės ir įstatymų nepaisymo teisininkai labiau linkę rinktis su profesija nesusijusius darbus, todėl, Iraklio nuomone, jo tėvynėje ir trūksta revoliucinių idėjų. Judėjimas už demokratiją bei solidarumą vaikiną vėliau taip pat nuvylė, nes, anot jo, tai buvo tik eilinis įrodymas, jog gimtinėje finansiškai neįtakingas žmogus yra beveik bereikšmis.
Išvargintas valdžios nesąžiningumo ir prieš magistro studijas įsigeidęs įgauti naujų motyvuojančių patirčių vaikinas nusprendė užpildyti savanorio anketą Europos solidarumo korpuso interneto svetainėje, o vėliau – imtis savanoriško darbo Lietuvoje. Šio pasirinkimo jis ne tik nesigaili, bet jaučia, kad atsidūrė ten, kur ir turėjo būti.
Vilkaviškio, kaip teigia pats sakartvelietis, specialiai nesirinko ir prieš tai apie miestą nieko nežinojo. Vaikiną sužavėjo du dalykai: darbas su jaunais žmonėmis gimnazijoje ir… mokyklos emblema, kuri jam buvo tiesiog graži.
– Kai per „Skype“ konferenciją manęs paklausė, kodėl aš, diplomuotas teisininkas, noriu metus savanoriauti mokykloje, atsakiau, jog kiekvienas žmogus yra lyg neatversta knyga, kurią stengiamės perskaityti bendraudami. Na, o mokykla – tai vieta, kur šimtai tokių „knygų“ susirenka kasryt, o man tai – nuostabi patirtis, – kalbėjo Iraklis.
Prioritetas – motyvuoti jaunimą
Kokį darbą turės atlikti svečioje šalyje, Iraklis konkrečiai nežinojo. Tačiau nuo pirmos dienos „Aušros“ gimnazijoje vaikinas nutarė: jo pagrindinė misija – motyvuoti.
– Man pasirodė keista, kad dauguma moksleivių nežino, ko nori iš gyvenimo, kokią savo ateitį įsivaizduoja baigę mokyklą. Aš kaip galėdamas noriu kiekvienam padėti atrasti save, skatinu drąsiai svajoti ir, pasitaikius progai, siekti savo tikslų, nes šie – tikrai pildosi! – šypsojosi pašnekovas.
Kai reikia, sakartvelietis pavaduoja gimnazijos mokytojus arba jų pakviestas veda pamokas, per kurias pasakoja apie savo tautos istoriją, bando užmegzti diskusijas globaliais klausimais. Taip pat mokyklos administracijai siūlo įvairias iniciatyvas.
– Neseniai pasiūliau istorinio Vilkaviškio pažinimo projekto idėją. Abejoju, ar visi gimnazistai gerai žino savo miesto istoriją. Matau, jog yra išlikusių senųjų pastatų, apie kuriuos tikriausiai sklando ne viena įdomi istorija, ir ją verta papasakoti. Su tokiu paveldu mokinius būtų galima supažindinti iš arčiau, ne vien iš praeivio pozicijos ir suorganizuoti keletą ekskursijų, – siūlė Iraklis.
Susirado daug draugų
Nors galbūt ir skamba pernelyg idealistiškai, vaikinas su jokiomis problemomis kol kas nesusidūrė. Jo teigimu, žmonės čia malonūs, išmintingi ir paslaugūs. Savanoris kartais juokauja, kad Lietuvoje per porą mėnesių spėjo surasti daugiau draugų nei per 23 metus gimtinėje.
– „Aušros“ gimnazijoje pastebėjau nemažai gabių mokinių. O tai, jog kalba nėra kliūtis ir beveik visi šneka angliškai, mane labai maloniai nustebino. Žinoma, stengdamasis dar labiau įsilieti į bendruomenę su kiekvienu sveikinuosi lietuviškai! – įspūdžiais dalijosi jaunuolis.
Lietuvoje sakartveliečio laisvalaikis, kurį daugiausiai stengiasi išnaudoti Vilkaviškyje, o ne Marijampolėje, kur įsikūrė, glaudžiai susijęs su jaunimu. Iraklis su gimnazistais, tapusiais jo draugais, stengiasi kaip įmanoma labiau pažinti Vilkaviškio kraštą. Vaikinui ypač patinka pasivaikščiojimai po miestą. Tiesa, kadangi svečias nepratęs prie gana vėsaus mūsų klimato, šaltomis dienomis pasilieka savo bute ir ilsisi su arbatos puodeliu rankose.
Tiki šviesia mūsų miesto ateitimi
Skirtingai nei politikoje ar teisėje, virtuvėje Iraklis, pasak jo paties, yra dar visai „žalias“ ir maistą (o ypač lietuvišką) gaminti ryžtasi retai. Dažniausiai valgo maitinimo įstaigose arba ruošia nesudėtingus sveikus patiekalus.
– Neretai žmonės mane vaišina savo gamybos pyragais ar kitokiais saldumynais, kurie atrodo be galo skaniai. Bet aš turiu tramdyti save, nes tuose skanėstuose gausu riebalų, kurių stengiuosi išvengti, – pasakojo jaunas vyras.
Jo nuomone, jokio miesto nereprezentuoja atrakcionų parkai ar modernūs pastatai. Miesto veidas, anot Iraklio, yra jo gyventojai, istorija. Vilkaviškis jam pasirodė kaip viena didelė šeima, į savo gretas jį priėmusi tarsi čiabuvį.
– Tik mane liūdina faktas, jog čia, dabar jau mano mylimiausiame Europos mieste, jaunimas neužsibūna, o depopuliacija yra pasiekusi net 1, 5 procento, – apgailestavo svečias.
Jis palinkėjo mūsų miestui visa ko geriausio ir vylėsi, kad Vilkaviškis, be kurio, Iraklio teigimu, neįsivaizduojama visos Lietuvos istorija, sulauks tos dienos, kai dauguma jaunų žmonių, baigusių mokslus, skubės sugrįžti į savo gimtinę.
Lukas RAKAUSKAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.