Perskaičiusi rašinį „Slaugos priemonių skiriama tiek, kiek numato įstatymas“ („Santaka“, Nr. 41, 2020-05-29), į redakciją paskambino pilviškietė. Moteris tvirtino pati susidūrusi su rašinyje išdėstyta problema.
„Ilgai slaugiau ir tėtį, ir mamą, tad ne kartą teko kreiptis į šeimos gydytoją, kad išrašytų slaugos priemonių. Dėl tėčio problemų nekildavo, nes šeimos gydytoja buvo be galo nuoširdi ir rūpestinga. O dėl mamos visuomet tekdavo ginčytis ir įstatymus atsivertus įrodinėti, kiek ir kokių sauskelnių ligonei priklauso, – redakcijai pasakojo pilviškietė. – Lyg ant juoko šlapimo ir išmatų nelaikančiam ligoniui išrašydavo dviejų delnų dydžio vienkartinių paklodžių.“
Pilviškietė guodėsi, kad senatvine demencija sirgusią mamą porą metų slaugė pamainomis su seserimi, tačiau jokios išmokos slaugai negaudavo, nes šeimos gydytoja delsė sutvarkyti dokumentus.
„Gerai, kad pačios jau buvome senjorės, tai turėjome galimybę pasirūpinti ligone, – pasakojo pilviškietė. – Į ligoninę ji pateko tik tada, kai ištiko insultas ir paralyžius. Nors mama ligoninėje gulėjo labai neilgai, apie Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus personalą galėčiau pasakyti tik labai gerų žodžių. Visada mamą rasdavome prižiūrėtą, švarią. Man apskritai ligoninė yra šventa vieta ir ten dirba atsidavę žmonės. O su šeimos gydytoja taip gražiai bendrauti mums, deja, nepavyko“, – apgailestavo pilviškietė.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.