Alvitas nuo seno garsėja Oninių šventėmis ir atlaidais, tad nenuostabu, jog šiame miestelyje Onos vardu pavadinta ne viena moteris. Vardas Ona išvertus iš hebrajų kalbos reiškia maloningoji, gailestingoji. Jos vardadienis minimas liepos 26-ąją. Šia proga ir pakalbinome porą Onučių, gyvenančių Alvite. Viena papasakojo gyvenimo istoriją, o kita pasidalijo savo kūrybos eilėraščiu.
Atrodė senamadiškas
Alvitietė Ona Stepšienė skaičiuoja jau devyniasdešimt antrus metus. Anksčiau mokytoja dirbusi moteris apgailestauja, kad dėl suprastėjusios regos nebegali skaityti, vaikščioja taip pat sunkiai, todėl vieninteliu užsiėmimu belikusi malda, gyvenimą praskaidrina ir Marijos radijas.
Prisiminusi vaikystę O. Stepšienė juokiasi, kad jau tada Onos vardas jai atrodė kiek senamadiškas. Tačiau vėliau susigyveno su juo, smagiai švęsdavo savo vardo dieną, mat ir tais laikais tai buvo ypatinga šventė. Onos vardas istorijoje užima išskirtinę vietą. Ona – Švenčiausiosios Mergelės Marijos motina ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona. Oninės etnografijoje yra naujos duonos diena, nes iš šviežiai nuimto derliaus kepama duona, o Ona dar vadinama duonos ponia.
O. Stepšienė prisimena, kad jos vaikystėje ir jaunystėje Oninių dieną tradiciškai susirinkdavo visa šeima. „Pasipjaudavo kiaulę, ruledą sukdavom, sausainių kepdavom“, – prisiminimais dalijosi alvitietė.
Vaikystėje Onutei labiausiai patikdavo Oninių atlaidai, ypač kai jie būdavo ne savaitgalį, o darbo dieną. Dėl to į tradicinius atlaidus Alvite susirinkdavo kiek mažiau žmonių, todėl galėjai justi didesnį susikaupimą.
Sekmadieniais į atlaidus susirinkę žmonės atsipalaiduoja, kalbasi, dalijasi įspūdžiais. Nuo jaunystės pamaldžią O. Stepšienę toks žmonių atsipalaidavimas trikdo. Anot jos, į bažnyčią reikia eiti melstis, o ne pasikalbėti.
Gimtinę suniokojo karas
Iki šiol O. Stepšienė mena Oninių proga rengtas įspūdingas bažnytines procesijas, kurių metu tikintieji aplink bažnyčią eidavo klupsčiomis. Tokia malda turėjo skirtingas intencijas: vieni melsdavo atleidimo, sveikatos, kiti – gero derliaus ar tiesiog šeimos gerovės.
Jau daug metų Alvite gyvenanti O. Stepšienė gimė Sodėnų kaime, iš jo šeima pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą, užėjus frontui. Po karo sugrįžę į gimtąją sodybą rado ją suniokotą, todėl prisiglaudė pas gimines, o vėliau persikraustė į Alvitą.
Moteris puikiai prisimena pokarį ir tuo metu patirtus išgyvenimus, kuomet tragiškai žuvo viena jos sesuo, o kita buvo stipriai sužalota, laukuose užlipusi ant minos.
Pokaryje pati Onutė pradėjo mokytojauti pradinėje mokykloje. Per gyvenimą jai teko dirbti ne vieno kaimo pradinukų mokytoja. Tada ir susipažino su būsimu vyru Jonu, susituokė, susilaukė pirmosios dukters.
Svarbiausia – tikėjimas
Sunkus metas buvo, kai Joną pašaukė tarnauti kariuomenėje. Vienai išgyventi buvo be galo sunku dėl finansinių nepriteklių. Tačiau kai vyras grįžo iš armijos, viskas pasikeitė. Jonas įsidarbino prekybos srityje, Onutė – kasininke seniūnijoje, anksčiau vadintoje apylinke. Kad prakustų, Stepšiai augino karvę, kiaulių, nutrijų, įvairių daržovių, tad netrukus Alvite pasistatė namą, kuriame O. Stepšienė ir dabar gyvena. Mirus vyrui moteris liko viena, todėl džiaugiasi ją lankančia socialine darbuotoja bei artimaisiais.
Svarbią vietą Onutės gyvenime ir anksčiau, ir dabar užima tikėjimas. Moteris pamena laikus, kai valdžia drausdavo eiti į bažnyčią. Tačiau giliai tikintys Stepšiai laikėsi katalikiškų tradicijų, taip auklėjo ir savo dukras. Stepšių santuoką laimino kunigas Petras Maslauskas. Kadangi Onutė tuo metu dirbo mokytoja, valdžiai bažnytinė pedagogės santuoka būtų labai nepatikusi. O. Stepšienė prisimena, kaip kunigas dėl atsargumo per ceremoniją ne tik užrakino duris, bet dar ir kepurę ant rankenos užmovė, kad per rakto skylutę niekas nepamatytų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Onutė galėjo nebeslėpti savo įsitikinimų. Moteris įsijungė į katalikiško būrelio „Atgaivink“ veiklą, kur drauge su bendraminčiais skaitydavo Šventąjį Raštą, diskutuodavo apie tikėjimą, rūpindavosi bažnyčia. Pati O. Stepšienė Alvito bažnyčioje per mišias vesdavo Švč. Mergelės Marijos rožinio maldą.
Garbingo amžiaus sulaukusi Ona ir dabar dažnai meldžiasi, džiaugiasi, kai ją aplanko klebonas Vytautas Kajokas. Moteris nekantraudama laukia sekmadienį įvyksiančių didžiųjų iškilmių, kai bus konsekruojama naujoji Alvito Šv. Onos bažnyčia.
Alvitietė Onutė Jasaitienė apie gyvenimą kalbėjo eilėmis, kuriose atsispindi jausmai, vertybės, meilė gimtajam kaimui.
Pakvipo liepų medumi Alvitas,
Į krantą gena ežero bangas,
O po Širvintą braido tylūs gluosniai,
Išdraikę vėjyje žalias kasas.
Plasnoja vasara margais drugeliais,
Žiogelių smuikais groja prie takų
Ir byra saulėj žvilgančiais lašeliais
Baltai žuvėdrai nuo sparnų drėgnų.
Surinkt norėčiau Tau gražiausią
puokštę
Iš vakaro rasoj paskendusių žiedų,
Juk vasara trumpa, ji greitai baigsis,
Nuskris su beržo gelstančiu lapu…
Radvilė BLAŽAITYTĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.