Sūdaviškės juostos kalba laiko ženklais

Kiekviena spalva ir raštas tautinėje juostoje turi labai svarbią reikšmę. Todėl nuausti tautinę juostą yra išties sudėtingas, kruopštumo, atidumo, žinių ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Tačiau jį puikiai išmano dar jaunystėje šį užsiėmimą pamilusi sūdaviškė matematikos mokytoja Liuda MIKELAITIENĖ. Apie savo išskirtinį pomėgį ji sutiko papasakoti „Santakos“ skaitytojams.

– Kada pirmą kartą susipažinote su audimu – senas tradicijas išlaikiusia tautodailės šaka?

– Pirmą kartą audimą išbandžiau tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, kuriame studijavau matematiką. Be specialybės paskaitų, buvo privaloma pasirinkti ir kitų fakultetų organizuojamas paskaitas. Aš nusprendžiau išmokti austi. Dėstytoja supažindino su visais audimo etapais: nuo tinkamo siūlų suvyniojimo iki audimo proceso.

– Gal atsimenate pirmąjį pačios nuaustą darbą?

– Niekada nepamiršiu margo vilnonio paprasčiausio audimo takelio stalui papuošti. Taip pat puikiai prisimenu, jog teko pamėginti austi ir lininį rankšluostį bei takelius ant stalo keturnyčiu audimu.

– Iš ko paveldėjote kūrybiškumą?

– Mano močiutė, mamos mama, labai gražiai siuvinėjo, nėrė vąšeliu servetėles ir užtiesalus ant lovos, mezgė margas kojines. Įvairiausios spalvotos siuvinėtos gėlės puošė močiutės pagalves. Kadangi vaikų darželio nelankiau, tai daug laiko praleisdavau su močiute. Iš pradžių padėdavau jai suvynioti siūlus, juos sukti su jos pačios pagamintu sukučiu. Vėliau išbandžiau nėrimą vąšeliu, mezgimą virbalais ir siuvinėjimą. Kadangi tuo metu parduotuvėje pasirinkimas nebuvo didelis, pati išsisiuvinėdavau rankogalius ir uniformai apykaklę.

– Kur ir kada išmokote austi tautines juostas?

– Prieš trejus metus audėja bei tikybos mokytoja Janina Blažukienė pasiūlė surengti integruotą pamoką apie laiko ženklus tautiniuose raštuose. Prasitariau, kad ir aš kažkada mokiausi austi ir ta veikla buvo labai smagi. Janina man papasakojo, kaip audžiama tautinė juosta, kuo ji ypatinga, ir paskatino pabandyti. Mane tautinės juostos iš karto sužavėjo įvairove, tuo, jog kiekvienas kraštas turi tik jam būdingas spalvas, raštus ir audimo būdus. Audimo technika iš pradžių gal ir atrodė sudėtinga. Bet greitai „pagavau“ sistemą, kaip tai daroma, ir išmokau. Taigi juostų audimas tapo mano laisvalaikio užsiėmimu. Aišku, teko perskaityti nemažai literatūros, tačiau dabar audžiu ir techniškai sudėtingas, labai gražias, rinktines juostas.

– Kiek laiko užtrunka nuausti vieną juostą?

– Priklauso nuo juostos, rašto sudėtingumo, siūlų ir nusiteikimo. Kai juosta „eina“, tai galima ir per tris dienas ją nuausti. Tačiau dažniausiai vienai juostai nuausti reikia savaitės. Didžiausia investicija šiame užsiėmime – laikas, nes užtrunka sugalvoti raštą, surasti tinkamus siūlus, juos uždėti ant staklių ir tada nuausti.

– Kaip Jums, matematikos mokytojai, pavyksta suderinti loginį mąstymą su kūryba?

– Kiekvieną tautinę juostą sudaro skirtingos spalvos ir raštai. Todėl jos brėžinį pirmiausia nusipiešiu ant lapo, suskaičiuoju siūlus, susidėlioju raštą, tinkamai parišu siūlus. Va čia ir prireikia ne vien kūrybos, bet ir loginio matematinio mąstymo.

– Kuo ypatingos Jūsų audimo staklės?

– Audžiu senovinėmis staklėmis, kurias pagal brėžinius pagamino stalius iš Rumšiškių. Staklės skirtos austi tik juostas ar juosteles, kompaktiškos ir užima mažai vietos.

– Kuo skiriasi suvalkiečių tautinės juostos nuo kitų Lietuvos etnografinių regionų juostų?

– Kadangi teko austi ir dzūkiškas, ir žemaitiškas, galiu pasakyti, kad kitų regionų juostos turi tik vieną pagrindinį raštą, o suvalkietiškos yra labai puošnios ir išraiškingos, su trijų eilių raštais, atskirtais spalvotais ruoželiais. Raštų vidurinė eilė yra plati, o kraštinės – siauresnės.

– Ar šis pomėgis pelningas?

– Kadangi mokykloje dirbu matematikos ir informacinių technologijų mokytoja, laisvo laiko turiu ne per daugiausiai. Juostas audžiu tik laisvalaikiu. Tai nėra mano verslas, tai tik labai smagus pomėgis. Būna, kad vieną kitą parduodu, bet daugiausia dovanoju.

– Ar savo pomėgiu neužkrėtėte kitų šeimos narių?

– Mano dukra Austėja pradėjo austi prieš dvejus metus, būdama trylikos. Jos technologijų mokytoja Diana Maksimavičienė paskatino pabandyti austi, ir Austėjai tai labai patiko. Iš pradžių dukra pabandė nuausti siaurą juostelę. Pavyko gana neblogai. Tada kartu ieškojome būdų, kaip tautinę juostą pateikti šiuolaikiškai. Neilgai trukus, Austėja pradėjo austi puošnias juosteles, skirtas ryšėti ant rankų ir kaklo. Su šiomis juostelėmis 2019 m. dalyvavo rajoninėje technologijų olimpiadoje ir tapo nugalėtoja 7–8 klasių moksleivių amžiaus grupėje. Tais pačiais metais dalyvavo ir Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurse-parodoje „Sidabro vainikėlis“. Vietiniame ir regioniniame turuose laimėjo pirmąsias vietas, Austėjos darbai buvo eksponuojami respublikiniame ture, vykusiame Kėdainiuose. Taip pat duktė dalyvavo vaikų ir jaunimo tautinių lėlių konkurse „Tautinis kostiumas – mano regiono atspindys“, kuriame reikėjo lėlei ne tik juostelę nuausti, bet ir visą kostiumą pasiūti.

– Žinau, jog kūrybingam žmogui apsiriboti viena veikla būtų nuobodu. Kuo dar užsiimate?

– Mėgstu megzti. Mano megztas kojines dėvi visi šeimos nariai. Visi vaikai dėvi mano megztus megztinius, mergaitės – sukneles ir sijonus. Labai mėgstu megzti riešines, nes tai puiki dovana bet kokia proga. Mane žavi spalvos ir raštų įvairovė. Dažnai sau sugalvoju iššūkį megzti kuo sudėtingesniu raštu.

– Esate Sūdaviečių etnokultūros asociacijos pirmininkė. Ar jau seniai einate šias pareigas?

– Asociacijai priklausau nuo 2015 metų. Jau metai esu jos pirmininkė. Ši prie Sūdavos krašto muziejaus susikūrusi asociacija yra skirta šio krašto žymių žmonių atminimo įamžinimui, papročių, tradicijų ir amatų saugojimui bei puoselėjimui. Jos iniciatyva yra rengiamos tradicinės šventės, edukacijos, ekskursijos po muziejų, puoselėjamas tautiškumas. Kiekvienais metais liepos 6 d. renkamės giedoti „Tautišką giesmę“. Gaila, kad dėl susiklosčiusios padėties šiemet negalėjome suorganizuoti Sekminių šventės, kurią asociacija rengia jau daug metų ir sukviečia žmones ne tik iš Sūdavos kaimo kartu švęsti ir paragauti mūsų tradicinės lauke keptos kiaušinienės.

– Koks Jūsų sukurtas darbas paliko didžiausią įspūdį pačiai ir artimiesiems?

– Teko austi mėlynių spalvos vestuvinę juostą su vardais ir rūtų šakelėmis. Pirmiausia, iššūkis buvo juostos plotis, nes reikėjo kuo platesnės. Juosta buvo 12 cm pločio ir 3 m ilgio. Rinktinės juostos raštas renkamas rankomis, taigi darbas buvo ypatingas. Be to, prie rašto reikėjo priderinti ir raides, o tai irgi iššūkis, nes siūlai turi gerai įsitempti, kad raidės būtų lygios ir gražios. Džiaugiuosi, jog juosta pavyko puikiai ir iškeliavo į JAV jaunavedžiams dovanų.

– Kokių turite ateities planų ir ko palinkėtumėte tiems, kurie svajoja išmokti austi?

– Nieko neplanuoju – džiaugiuosi tuo, ką turiu. O pradedantiesiems norėčiau palinkėti kantrybės, kūrybiškumo ir, svarbiausia, nebijoti pradėti.

Ieva ANDRIULIONYTĖ