Kalvos ir piliakalniai puošia kraštovaizdį, primena istoriją

Prūskapinės – Užbalių kalnas

Šis kalnas iškilęs netoli Karalkrėslio kryžkelės, Užbalių kaimo šiauriniame krašte. Karalkrėslis – vienintelė tokį pavadinimą turinti vietovė Lietuvoje, o sankryža ypatinga – nuo jos už 7 kilometrų visose keturiose pusėse įsikūrę Pajevonio, Gražiškių, Bartninkų ir Lankeliškių bažnytkaimiai. XVI a. pradžioje apgyvendinant kraštą už puskilometrio į šiaurę buvo įkurtas seniausias ir svarbiausias Vilkaviškio rajono dvaras, vadinamasis Karalkrėslio raktas, priklausęs Alytaus ekonomijai. Vėliau prie jo įsikūrė Užbalių, Stolaukio ir Stolaukėlio kaimai.

Užbaliai žinomi nuo 1640 m. Ten gyveno lietuviai, keletas vokiečių ir žydų šeimų. Šių tautybių žmonės draugiškai sugyveno, todėl ir po mirties palaidoti bendrose kapinėse. Lietuviai ant kapų statė paprastus medinius kryžius, o vokiečiai – gražius metalinius, kurie buvo labiau matomi, ilgiau išlikdavo, todėl ilgainiui kapines pradėta vadinti Prūskapinėmis. Kapinėse nustota laidoti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Savo mirusiuosius Užbalių kaimo gyventojai pradėjo laidoti Pajevonyje ar kituose aplinkiniuose bažnytkaimiuose, tačiau kalnelis ir toliau liko šventa vieta. Net ir sovietmetyje žmonės aptvarkydavo kapus, atstatydavo nuvirtusius kryžius, ant kalnelio neganė gyvulių. Ilgainiui Prūskapinės apaugo žolėmis ir alyvų krūmais. XX a. pabaigoje tarp jų dar buvo matyti keliolika senų antkapių, vienas kitas kryžius, keli vešlūs diemedžiai, bijūnai, pavasariais pražysdavusios tulpės. Eidami iš Karalkrėslio mokyklos vaikai kartais užsukdavo padūkti į Prūskapines, mergaitės prisiskindavo gėlių. Kaimo jaunimui čia buvo pasimatymų vieta. Dabar kalnas pasikeitęs, apsodintas pušimis, tačiau dar yra išlikę keletas antkapių ir paminklų, o pavasariais akį traukia žydinčios alyvos.

Pajevonio bažnytkalnis

Tai – medžiais apaugęs, nuolaidžiais šlaitais kalnas, kurio viršų nukasus ir sulyginus, 1586 m. buvo pastatyta bažnyčia, o aplink pradėti laidoti mirusieji. 1736 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, vėliau prie jos pristatyti bokštai, frontonas ir 2 koplyčios. Per karus bažnyčia labai nukentėjo, atstatyta tik 1968 m. Vietoj bokštų pastačius portiką bažnyčia įgavo neoklasicizmo bruožų.

Pajevonio kapinės labai įdomios: akmenimis grįstas pagrindinis takas, saviti kunigų kapai, keletas išlikusių XVIII–XIX a. kryžių ir paminklų, o šalia medžių šešėliuose slepiasi klebonija, kurioje gyveno klebonas Vincentas Jelinskas, vėliau tapęs vyskupu. Kunigas buvo plačiai pagarsėjęs savo dvasingumu ir meile gamtai. Jis gražiai sutvarkė kalno viršų: šventoriuje ir aplink kleboniją prisodino egzotinių krūmų, įrengė gėlynus, lankytojus traukusį gyvūnų kampelį. Žmonės pamilo kunigą ir labai gailėjo, kai jį iškėlė. Gaila, kad jo sodintų nuostabių augalų nedaug išliko, tačiau vyresnieji parapijiečiai iki šiol prisimena kunigo V. Jelinsko sukurtą grožį.

Kušliakalnis ir Geležinkalnis

Kušliakalnis ir Geležinkalnis – Ožkabalių kalvyno kalneliai, prie kurių šliejosi Jono Basanavičiaus protėvių žemės. Kušliakalnis pavadinimą gavo nuo šalia gyvenusio valstiečio Kušlio pavardės. Kalnelius ne kartą kasinėjo J. Basanavičius, tik nelietė metaliniu kryžiumi pažymėtos kalvos. Buvo sakoma, kad ant jos laidojo mirusiuosius nuo maro. Tokių kalnelių negalima liesti, kad nepasklistų maro sukėlėjai. J. Basanavičius kalnelius aprašė savo biografijoje, grįžęs į tėviškę visuomet užlipdavo ant kalnelių ir gėrėdavosi nuo jų atsiveriančiu plačiu kraštovaizdžiu.

Butikio kalnas

Ledyno sustumta ilga aukštuma Užbalių kaimą dalija į dvi dalis. Rytinė jos dalis vadinama Butikio kalnu, kadangi tarpukaryje papėdėje, prie bevardžio upelio, gyveno ūkininkai Butikiai. Butikis išvykęs į Ameriką sunkiai dirbo anglies kasyklose, susitaupė pinigų ir grįžęs Užbalių kaime nusipirko Idikio sodybą. Idikių pavardė ilgainiui buvo užmiršta ir sodyba pradėta vadinti Butikyne. Karo metu namai sudegė, o mūriniai ūkiniai pastatai išliko. 1948 m. Butikius išvežė į Sibirą, po tremties jie į savo sodybą negrįžo. Sovietmečiu išlikusiuose pastatuose gyveno Mickevičiai. Jie vėliau kieme pasistatė namą, o mūrinis tvartas ir dabar tebestovi. Senieji Užbalių kaimo gyventojai ir dabar žino Butikynę ir Butikio kalną. Stambų ūkininką Butikį primena prie bevardžio upelio išlikęs mūrinis tvartas, senos sodo obelys, Butikių sodintas drebulynas ir prie upelio augantys lazdynų krūmai.

Kalnai įamžino žmones

Stočkaus kalnas stūkso prie Širvintos, ant Sausininkų, Karalkrėslio ir Sodėnų kaimų ribos. Pavadinimą taip pat gavo nuo šalia gyvenusių ūkininkų Stočkų. Prieš karą čia gyveno Alfonsas Stočkus, dirbęs 13 hektarų žemės ir jau tarpukaryje turėjęs traktorių. Karo metu sodyba sunaikinta, liko tik kalnas, primenantis darbščius ūkininkus.

Dauguma rajono kalvų vadinamos kaimų pavadinimais – Dotamų, Pavištyčio, Duonelaičių kalnai, kitos pavadinimą gavo nuo prie kalvų gyvenusių žmonių pavardžių. Tai – Puodžiūno kalnas Sausininkų kaimo pietinėje dalyje, Verbylkalnis Beržinių kaime, Breičiko kalnas Grajauskų kaime.

Kviečiu domėtis savo gyvenamąja aplinka – tikrai atrasite įdomių dalykų. Savo atradimais pasidalykite su kitais žmonėmis, perduokite muziejininkams, kad informacija būtų išsaugota ateities kartoms.

Elena RUPEIKIENĖ

Kraštotyrininkė, istorikė