Mėgėjų teatras „Gluosnė“ jau šį penktadienį visus žiūrovus kviečia į savo jubiliejų

Renata VITKAUSKIENĖ

Šiandien Vilkaviškio kultūros centro scenoje bus švenčiamas gimtadienis – šios įstaigos mėgėjų teatras „Gluosnė“ minės veiklos dešimtmetį. Jubiliejinio renginio „Gurmanams ir ne tik…“ scenarijų „Gluosnei“ vadovaujanti režisierė Daiva KASULAITIENĖ laiko paslaptyje, tačiau mielai prisiminė tai, kas jau pragyventa.

– Priminkite, kokie buvo pirmieji žingsniai 2010 metais kuriant kolektyvą ir jam jau susibūrus. Kodėl jo reikėjo?

– Susiburti paskatino tradicinis Vilkaviškio kultūros centro projektas – teatro vakarai „Po paupio gluosniais“. Pas mus atvykdavo daug kolektyvų, vieni stipresni, kiti šiaip sau… Direktorė, bendradarbiai ėmė raginti ir drąsinti: „Daiva, ir tu tikrai taip gali, burk teatrą! Juk pagal specialybę esi ne tik renginių, bet ir teatro režisierė.“ Na ką gi, pasikalbinau Jūratę Drunienę, Zitą Kumpienę, Redą Tumelienę, dar susiradome Tomą Lemantavičių ir surentėme pirmąjį spektaklį – Kazio Binkio „Kai atsarga daro gėdą“. Jame dar patalkino Sonatos Jankienės vadovaujamos šokėjos. Premjera įvyko 2011-aisiais. Išėjo visai smagiai, tai taip ir užsikabinome.

– Pavadinimą „Gluosnė“ gavote dovanų, kai minėjote veiklos penkmetį. Kaip kolektyvui buvo renkamas vardas?

– Jį išrinkti prašėme žiūrovų. Visus gausius siūlymus kruopščiai apsvarstėme ir sprendėme, kuris labiausiai tiktų. O kadangi viskas prasidėjo nuo teatro vakarų „Po paupio gluosniais“, laimėjo „Gluosnė“.

– Kokia šiuo metu yra „Gluosnės“ trupė?

– Kolektyvo narių skaičius keičiasi, mat viename spektaklyje vaidina daugiau žmonių, kitame mažiau. Teatre šiandien apie 10 žmonių, tas skaičius svyruoja. Vyrų mažuma. Vis kokį vieną kitą prisikalbiname, kol nepabėga, statome spektaklius. Tikimės, kad dabar mūsų trupę puošiantis Arnoldas Gabanaitis, tikrai labai gabus vaikinas, užsibus ilgam.

– Kai renkatės pjeses, kurias statysite, manau, galvojate, ar jos bus aktualios publikai. Koks yra Jūsų žiūrovas ir kokios temos jam įdomios?

– Norėtume pjeses rinktis pagal temą, deja… Turime rinktis pagal vaidmenis. Žiūrime, kiek žmonių turime ir kiek pjesėje vyriškų vaidmenų. Arba nutariame pjesę prisitaikyti, tai yra vyriškus vaidmenis perdaryti į moteriškus. Ir tokių gudrybių tekę imtis. Stengiamės kasmet pastatyti po spektaklį.

Mūsų žiūrovas – brandaus amžiaus žmogus. Jaunimas nelabai domisi mėgėjų teatru. Pastebėjau, kad žiūrovai mėgsta komedijos žanrą. O kad tema būtų aktuali, ją iškeldamas turi padirbėti režisierius.

– Kuris iš pastatytų spektaklių sulaukė didžiausio pasisekimo? Ar žiūrovų skonis ir kolektyvo nuomonė šiuo klausimu sutapo?

– Ivano Menchelio „Kapinių klubas“ respublikinėje teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“ iš beveik 100 pastatymų buvo pripažintas vienu geriausių. Noriu pasakyti, kad „Atspindžiai“ yra reikšmingiausias mėgėjiškų teatrų suvažiavimas, kur nustatoma teatro kategorija, lygis, pabendraujama su šios srities profesionalais.

Respublikinėje šventėje „Tegyvuoja teatras“ Edita Mozūraitienė buvo nominuota geriausia antraeilio moters vaidmens atlikėja, Ramūnas Puodžiūnas – geriausiu vyriško antraeilio vaidmens atlikėju. Na, o režisierės darbas įvertintas kaip geriausia užsienio autoriaus kūrinio interpretacija. Šis spektaklis taip pat patiko ir žiūrovams, ir atlikėjams.

– Kokia šiuo metu apskritai yra situacija su mėgėjų teatrais šalyje? Kaip kinta žiūrovų auditorija, ar yra galimybių gauti paramos veiklai?

– Na, verkšlenti nesiruošiame, juk šventė artėja. Sukamės, kaip galime. Yra gerų žmonių, padeda. Dėkui ir Vilkaviškio kultūros centro žmonėms – kas kaip gali, tas taip gelbėja.

Nemažai mėgėjiškų teatrų gyvena geriau, bet mes turime apie ką svajoti.

– O ką naujo šiuo metu repetuojate?

– Dabar statome spektaklį apie Salomėją Nėrį.

Ji man yra viena geriausių Lietuvos poečių. Tragiško likimo kraštietė yra nepelnytai maišoma su purvais. Taip, ji daug kur klydo, tačiau iš kur tas noras visus suklydusius užmėtyti akmenimis?..

Scenarijų parašiau pati. Sunkoka buvo, nes norėjau palydėti žiūrovą per visą poetės gyvenimą, kad pats padarytų išvadą, ar S. Nėris jau tikrai buvo Tėvynės išdavikė, kodėl taip susidėstė jos likimas. Daugiausia rėmiausi Viktoro Aleknos knyga „Salomėja“. Skaičiau ir Arvydo Juozaičio pjesę „Salomėja – sunkūs metai“, ir Aldonos Ruseckaitės knygą „Padai pilni vinių“, ir kalnus publicistikos, vis dėlto gražiau nei V. Alekna niekas neparašė. Panaudojau šiek tiek S. Nėries eilėraščių.

– Dešimt metų negalėjo praeiti be kuriozų ir netikėtumų scenoje. Pasidalykite ir tokia patirtimi.

– Gal toks juokingai įtemptas momentas buvo, kai vaidinti į Šiaulius išvažiavome pamiršę apšvietėją. O jis irgi buvo pamiršęs, kad reikia važiuoti. Na, bet labai operatyviai išsisukome iš situacijos, pasigriebdami jį pakeliui, tiesa, nusiteikusį ne į spektaklį, o turistauti.

Pasirodant Degučių kaimo bendruomenės namuose dingo elektra. Tada mūsų trupės narė Rima Buchovienė, kuri vaidino tarnaitę, greitai sumojo uždegti žvakes žvakidėje ir vaidinome toliau.

– Ką žiūrovas pamatys scenoje per „Gluosnės“ dešimtmečio šventę?

– Telieka tai paslaptis. Reikia ateiti ir pamatyti. Turėsime svečiuose keturis bičiuliškus mėgėjų teatrus: Pilviškių „Bajorgalį“, „Rudenėlio“ klubo „Kertę“, Liudvinavo „Žalią sodą“ ir Matuizų „Giraitę“. Atskirų spektaklių niekas nerodys, tačiau vaidmenų scenoje bus. Penktadienį, 18 val., laukiame kiekvieno, kam prie širdies mėgėjų teatras!