Vilkaviškiečio pagamintas vynas pripažintas geriausiu

Eglė KVIESULAITIENĖ

Vidą Skrinską vilkaviškiečiai geriau pažįsta kaip Vilkaviškio architektūros biuro direktorių. Tačiau tik artimesni draugai žino, kad didžioji bendrovės vadovo aistra – vyndarystė. Ir kad Vidas ne šiaip daro skanų vyną, o jo pagaminti produktai pelno diplomus ir aukščiausio lygio apdovanojimus.

Septyni diplomai

Iš neseniai vykusio respublikinio lietuviško vyno čempionato V. Skrinskas parsivežė septynis diplomus. Keturi iš jų liudijo, kad vilkaviškiečio pagaminti vynai buvo apdovanoti bronzos medaliais. Raudonųjų vynų iš vynuogių kategorijoje bronzą pelnė „Juodupė“, baltųjų – „Muskatas“, lietuviškų vaisių, uogų bei augalų – putojantis vynas „Jumbo“ iš aktinidijų ir „Augustus“ iš raudonųjų serbentų.

Sidabro medaliais apdovanoti obuolių ir svarainių vynas „Žvėrūna“ bei juodųjų serbentų vynas „Medžioklis“. Pastarasis pripažintas pačiu geriausiu lietuvišku juodųjų serbentų vynu vaisių, uogų bei augalų kategorijoje.

Anot V. Skrinsko, labai malonu, kai profesionalių someljė komisija aukštai įvertina tavo pagamintą vyną, ypač kai pripažįsta jį geriausiu. Juolab kad šiemet čempionate dalyvavo apie 100 vyndarių, komisijos teismui pateikusių ne po vieną vyno rūšį netgi iš labai „egzotiškų“ žaliavų. Pavyzdžiui, gerai žinoma aktorė Nijolė Narmontaitė pristatė pomidorų vyną.

Skonis keičiasi

Pats V. Skrinskas vyndaryste užsiima dar tik aštuonerius metus. Tokia idėja kilo iš mamos parsinešus didžiulį, vyno gamybai naudojamą dvidešimtlitrį butelį. Tada, prisimena, pagalvojęs, kad jei jau tėvai galėjo vyną daryti, tai kodėl jam nepabandžius.

Tiesa, Vido vaikystėje vyną bandydavo pasigaminti kone kiekvienas, kuris turėjo obuolių perteklių. Tik obuolių vynai tais laikais buvo visai kitokie – gaižiai saldūs, sodrios gintarinės spalvos, o nepavykus gan dažnai virsdavo į obuolių actą.

Dabar vyndariai mėgėjai sugeba išgauti tokią vyno spalvą ir skonį, kad šie nė kiek neatsilieka nuo gamyklinių parametrų. Saldūs vynai išvis tapo nepopuliarūs. Vidas gamina tik pusiau saldžius, pusiau sausus ar sausus.

Mėgėjiška vyndarystė šiais laikais taip išpopuliarėjo, jog specializuotose parduotuvėse galima nusipirkti įvairių gamybos ingredientų, įrangos, butelių, kamščių, filtrų ir kt.

Iš vaisių ir uogų

V. Skrinskas juokauja, kad vynininkystė jo namuose baigia užkariauti vis didesnes teritorijas ir žmona Rita kartais pagrūmoja, kai didžiuliai vyno buteliai užima ne tik visas rūsio patalpas, bet ir daržovių konservavimui skirtą virtuvėlę. Visgi žmona – pagrindinė Vido talkininkė, kai reikia nuimti uogų ir vaisių, iš kurių daromas vynas, derlių, jį plauti, malti, sunkti.

Vynuogių ir kitų uogų bei vaisių derlius bręsta šeimos kolektyviniame sode, kuris plyti 13 arų plote. Jame pasodinta 150 įvairių rūšių vynuogių sodinukų, šiemet atnešusių net 250 kg derlių.

Tačiau Vido rūsyje rūgsta ne tik vynuogių vynai. Vilkaviškietis juos gamina iš vyšnių, aviečių, juodųjų serbentų, rabarbarų, trešnių, agrastų, obuolių, aronijų, medlievų, o pernai pabandė raugti ir iš aktinidijų. Kaip žinome, čempionate šis naujas vynas turėjo pasisekimą. Taigi šiemet Skrinskų rūsyje pukši 11 rūšių būsimo vyno.

Žaliavos vynams Vidas gauna ir iš pažįstamų uogų augintojų, turinčių komercinius trešnių, vyšnių, juodųjų serbentų, aviečių sodus.

Dalyvauja konkursuose

Vido Skrinsko gaminamiems vyšnių, aviečių, juodųjų serbentų, obuolių ir aronijų vynams 2018 metais buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas, liudijantis, kad vynas gaminamas pasitelkiant tradicines technologijas, žaliavas, priedus ir įrangą. Tai suteikė šiokių tokių laisvių jų gamintojui.

– Apmaudu, bet pagal mūsų šalies įstatymus vyndariai mėgėjai negali savo pagamintos produkcijos realizuoti, – pasakojo V. Skrinskas. – Kaimyninėje Lenkijoje, Latvijoje vyno gamintojai gali dalyvauti miestų šventėse, mugėse. O Lietuvos vyndariai teturi teisę vynu vaišinti svečius, patys vartoti ar dovanoti artimiesiems, draugams, pristatyti degustacijoms, čempionatams.

V. Skrinskas kasmet dalyvauja įvairiuose su vyndaryste susijusiuose renginiuose: vietinių vyndarių rengiamose šventėse-degustacijose „Beaujolais nouveau“ ir „Mano geriausias visų laikų vynas“, taip pat vyndarių asociacijos rengiamose jauno vyno šventėse „Žalias vynas“, vykstančiose Zyplių dvare, Lietuvos vyno čempionatuose ir parodose „Vyno dienos“, kuriuos rengia Lietuvos someljė asociacija.

Šių metų rudenį Lietuvos vyndariai turėjo dalyvauti Baltijos šalių „Baltic Cup Wine 2020“ čempionate, bet dėl COVID-19 pandemijos jis buvo nukeltas neribotam laikui. Tiesa, Vido vynai čempionato rengėjams jau išsiųsti ir vilkaviškietis laukia paties renginio bei komisijos įvertinimų.

Paslaptys – anūkams

Nors atrodytų, kad didieji vyndarystės darbai užklumpa rudenį, kai reikia nuimti derlių ir išspausti sultis, iš tiesų rūpesčiai tada tik prasideda. Užraugtas sultis, kol jos taps vynu, V. Skrinskas nuolat filtruoja, perpila, seka, kaip kinta skoninės savybės, išvaizda. Ne vienerių metų patirtį turintis vyndarys turi ir savo „profesinių“ paslapčių. Vyras tikisi jas perduoti kuriam iš keturių anūkų, jei atsirastų besidominčiųjų vynininkyste.

Kai vynas išrūgsta, jį tenka supilstyti į butelius, užkimšti specialiais kamščiais, uždėti apsaugines kapsules, užklijuoti etiketes, prieš tai sugalvojus kiekvienai rūšiai pavadinimą. V. Skrinskas juokauja, kad ne ką lengviau, nei pagaminti gerą vyną, yra sukurti jam pavadinimą.

– Dažniausiai pavadinimą kuriu pagal vaisių ar uogų, iš kurių gaminu, rūšį, taip pat pagal supančius vietovardžius. Kadangi esu medžiotojas, vynus vadinu ir su šia savo aistra susijusiais pavadinimais. Matytumėt, kokių tik pavadinimų vyndariai neprigalvoja! – įspūdžiais dalijosi V. Skrinskas.

Tikisi pataisų

Vyndarys papasakojo vieną komišką situaciją, į kurią pateko Žemės ūkio ministerijoje, kai vežė vyno pavyzdžius tautinio paveldo produkto sertifikatui gauti.

– Komisijai paruošiau penkis butelius skirtingų rūšių vyno ir nusivežiau 6 taures. Tik nuvykęs sužinojau, kad komisija sudaryta ne iš 3 ar 5 narių, kaip paprastai būdavo, o iš 21. Sutrikau, bet radau išeitį. Perbėgau per visus ministerijos aukštus ir nuo vandens aparatų susirinkau vienkartines stiklinėles, – apie keblią situaciją pasakojo V. Skrinskas, tąkart pasiekęs savo tikslą ir gavęs sertifikatą.

V. Skrinskui vyndarystė – malonus užsiėmimas, o kai pavyksta pagaminti skanų vyną, kurį įvertina net profesionalai, itin džiugu. Vilkaviškietis tikisi, kad netolimoje ateityje Seimas pakeis Alkoholio kontrolės įstatymą, draudžiantį prekybą naminiu vynu, ir mažieji vyndariai, ypač turintys tautinio paveldo sertifikatus, galės savo produkcija prekiauti mugėse, miestų ir bendruomenių šventėse, užsiimti smulkiąja vyndaryste kaip verslu. Jei taip įvyks, Vido gaminamą produktą galės įvertinti ir kiti vyno gerbėjai.