Šeimos skiriasi dėl to, kad sutuoktiniai nemoka vienas kito išgirsti

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ko gero, ne viena skirtis nusprendusi šeima net nežino, kad prieš teismo procesą jos laukia mediacija. Ir tik nepavykus mediacijai sutuoktiniai galės traukti skirtingais keliais. Visgi pabendravusi su mediatoriumi šeima dažnai ne tik taikiai išsprendžia problemas, bet kartais nutaria išvis nebesiskirti.

Tik trys rajone

Mūsų rajone dirbanti, kartu ir teisėjo padėjėjos pareigas Vilkaviškio teismo rūmuose einanti mediatorė Kristina Sopromadze sakė, kad susidūrę su mediacija žmonės į ją žvelgia kaip į naujovę. Tiesa, ši ginčų sprendimo procedūra nėra naujiena, o nuo praėjusių metų civilinėse šeimos bylose ji netgi privaloma.

Jei teismo keliu spręsite turto dalybų, vaiko išlaikymo, jo gyvenamosios vietos nustatymo ar kitus ginčytinus šeimos klausimus, be mediacijos tikrai neapsieisite. Tiesiog kreipdamiesi į teismą privalėsite jam pateikti mediatoriaus išduotą pažymą, kad išbandėte galimybę ginčą spręsti gražiuoju. Jei poros skiriasi bendru sutikimu ir sutuoktiniai vienas kitam turtinių ar kitų šeiminių pretenzijų neturi, tuomet mediacija nereikalinga.

Mediacijos tikslas – padėti šalims taikiai spręsti ginčą. Šią ginčų sprendimo procedūrą vykdo mediatoriai, įrašyti į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą.

Mūsų rajone yra trys specialius mokymus baigę, kvalifikacinius egzaminus išlaikę ir į minėtą sąrašą įrašyti mediatoriai – be Kristinos, dar du teisininkai – Laimutis Vaitkus ir Justina Valentienė. Visoje Marijampolės apskrityje tokių yra 35. Tad žmogus gali rinktis kitame šalies mieste dirbantį ginčų sprendimo tarpininką, jei šis sutinka atvykti.

Nors dauguma mediatorių turi teisinį išsilavinimą, įgyti šią kvalifikaciją gali ir kitų profesijų žmonės.

Pigiau ir greičiau

Privalomoji mediacija yra nemokama paslauga. Kai mediatorių parenka ir skiria Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, paslaugos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų ir ši ginčų sprendimo procedūra gali būti vykdoma iki keturių valandų. Jeigu pasibaigus šiam laikui galutinis susitarimas dėl taikaus ginčo sprendimo dar nepasiektas, ginčo šalys gali toliau tęsti mediaciją savanoriškai, tačiau jau savo lėšomis.

Anot vilkaviškietės mediatorės K. Sopromadze, ginčą spręsti taikiai visuomet patogiau ir pigiau, nei ilgą laiką bylinėtis teismuose. Ginčą spręsdamos taikiai poros išlaiko abipusę pagarbą, teisme išvengiama įžeidinėjimų ir nepagrįstų kaltinimų.

Tačiau yra ir tokių, kurie griežtai atsisako mediatoriaus paslaugų. Jeigu kuris iš ginčo dalyvių nepageidauja jį spręsti taikiai, išduodama pažyma, kad mediacija nepavyko. Taigi ginčui spręsti belieka vienintelis kelias – ilgas ir brangus bylinėjimasis teisme.

Kaip pasakojo K. Sopromadze, per darbo praktiką jai teko tarpininkauti sprendžiant įvairių porų ginčus. Kartais besiskiriantys žmonės būna taip įsiskaudinę, kad nebesugeba kalbėtis ar net išsakyti konkrečius lūkesčius. Tad iš pradžių tenka išklausyti konflikto priežastis, kurias turi nurodyti abi pusės. Tiesa, mediatoriaus pareiga neleisti pusėms vienai kitą pertraukinėti. Tiek vyras, tiek žmona privalo tiesiog pagarbiai išklausyti sutuoktinio lūkesčius ir konflikto priežastis.

Stebėtojas iš šalies

Tačiau pasitaiko atvejų, kai besiskiriantys sutuoktiniai nesugeba elgtis pagarbiai vienas kito atžvilgiu ir mediatorius nepajėgia valdyti situacijos. Tuomet mediatoriui tenka su kiekviena iš šalių kalbėtis atskirai. Išklausęs abiejų sutuoktinių, mediatorius išsiaiškina ginčo priežastį ir ginčo šalis gali lengviau pakreipti taikaus sprendimo linkme. Beje, mediatorius turi išlaikyti konfidencialumą ir neatskleisti sutuoktiniams, ką girdėjo iš kitos ginčo pusės, nebent ši sutiktų.

Anot K. Sopromadze, kartais mediatoriui tenka labai laviruoti ir klausimus pateikti taip, kad neatskleistų žinomos kito sutuoktinio pozicijos. Ginčo tarpininkas privalo būti nešališkas ir nedaryti įtakos nė vienai iš pusių, o rasti sprendimą, kaip jas sutaikyti, kad ginčas būtų išspręstas taikiai.

Tiesa, išlikti nešališkam ne visada lengva, tačiau mediatorius turi vadovautis įstatymais. Šiuo atveju – Mediacijos įstatymu ir kitais teisės aktais.

– Mediatorius – tarsi stebėtojas iš šono, kuris padeda šalims nuodugniai ir visapusiškai išanalizuoti galimo susitarimo sąlygas, rizikas, pasekmes, – aiškino K. Sopromadze. – Dažniausiai poros bendro sprendimo neranda tik dėl to, kad nenori išklausyti ir išgirsti vienas kito lūkesčius. Besiskiriantys žmonės turi abipusių nuoskaudų ir emocijos jiems tiesiog trukdo pasikalbėti, rasti racionalų, abiem naudingą sprendimą. Tad mediatoriaus pareiga – padėti šalims išklausyti viena kitą ir išgirsti.

Bendru sutarimu

Jei mediatoriui pavyksta rasti sprendimą, pora pasirašo taikos sutartį, kurioje aptariamos skyrybų sąlygos. Su ja pora kreipiasi į teismą. Tokia sutartis įgauna teismo sprendimo galią, ji yra vykdytinas dokumentas ir teisme tvirtinamas supaprastinta tvarka. Šalims teismo posėdyje dalyvauti nebereikia.

Nors ginčo sprendimas taikos sutartimi yra daug greitesnis ir pigesnis, kai kurios poros linkusios „peštis“ teisme. Mediacijoje daryti nuolaidų ir rasti kompromisą privalo abi pusės, tačiau kai kurie žmonės nuolaidžiauti nelinkę. Jie įsitikinę, kad teisme pavyks apginti savo kietą poziciją.

Visgi skyrybų abipusiu sutarimu, anot K. Sopromadze, labai padaugėję. Mediatorė šioje tendencijoje įžvelgia mediacijos įtaką. Skyrybų bylose, ypač poroms, turinčioms bendrų vaikų, labai svarbu priimti taikų sprendimą. Kadangi tėvams teks nori nenori bendrauti ir ateityje, puiku, kai žmonės mediatoriaus pagalba sugeba pagaliau išgirsti vienas kitą ir kalbėtis be užgauliojimų ir priekaištų.

Visgi didžiausiu savo pasiekimu K. Sopromadze laiko sutaikytą porą, kuri apsilankiusi pas mediatorę nusprendė išvis nebesiskirti. Pasirodo, reikėjo tiek nedaug – tik sugebėti išgirsti tai, dėl ko šeimoje kyla konfliktai.