Laikrodžio mechanizmas – tarsi žmogaus širdis

Eglė MIČIULIENĖ

„Sustok, akimirka žavinga!“ – sakė daktaras Faustas. Panašiai pagalvojame ir mes, norėdami bent trumpam sustabdyti beprotiškai lekiantį laiką, nusinešantį nebūtin gražiausias minutes. Tačiau yra profesija, kuri sustojusį laiką priverčia riedėti pirmyn. Tai – laikrodininkas.

Pateko atsitiktinai

„Nuo jaunystės labai mėgau kažką taisyti, krapštyti – pati imdavausi suremontuoti lygintuvą, kištuko lizdą, tačiau su panašiais darbais ateities nesiejau. Svajojau būti kirpėja, farmacininke, bet niekada nesvarsčiau taisyti laikrodžius. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent tokį darbą, ir į jokį kitą jo nenorėčiau iškeisti, – šypsojosi vilkaviškietė Jūratė Morkevičienė.

Ji prisimena, kaip baigusi vidurinę nuvažiavo į Vilnių, buvusią 42-ą technikos mokyklą, pasiryžusi tapti kirpėja, bet nebuvo priimta, mat neturėjo siuntimo. Tačiau priėmimo komisijoje buvęs dėstytojas pasiūlė vilkaviškietei rinktis laikrodininko specialybę. Mergina sutiko.

„Galvojau, kad baigsiu raudonu diplomu ir tada jau stosiu į universitetą, ten, kur norėsiu“, – pasakojo pašnekovė.

Laikrodininkų grupė buvo šauni ir draugiška, bet iš jos, pasak J. Morkevičienės, pagal specialybę dirba vos keturi absolventai.

Praktika – pas vilkaviškietį

Baigiamąją praktiką studentė atliko Druskininkuose. Įdomus sutapimas: jos vadovas buvo vilkaviškietis Juozas Paulėkas.

O pavasarį atsilaisvinus vietai tuometiniame Vilkaviškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate mergina buvo perkelta į gimtinę. Tuo metu, įskaitant Jūratę, Vilkaviškyje dirbo net šeši laikrodžių remonto meistrai!

„Kaip ir planavau, mokslus baigiau raudonu diplomu. Susirinkau dokumentus ir vasarą ruošiausi stoti į universitetą, bet… Kolektyvas buvo geras, darbas patiko – taip ir užsilikau Vilkaviškyje. Ir tuo labai džiaugiuosi“, – pasakojo moteris.

Iš tų šešių laikrodininkų Vilkaviškyje dabar dirba tik viena J. Morkevičienė. Žiūrint į jaunatvišką moterį sunku patikėti, kad laikrodžius ji taiso jau 37 metus.

Mechaninių likę mažai

Laikrodininkės darbo specifika Jūratę nuolatos verčia mokytis. Juk technologijos juda pirmyn, laikrodžiai ir jų mechanizmai keičiasi.

Meistrė sako, kad darbo metodika dabar visiškai kita. Mechaninių laikrodžių likę nedaug, daugiausiai klientai atneša taisyti kvarcinius. Tačiau bendra taisyklė išlieka: laikrodininkui reikia didelės kantrybės ir kruopštumo.

„Kartais dirbti nesiseka. Tada darbą atidedu į šoną, ir kitą dieną viskas eina kaip iš pypkės! Arba būna, kad kokio nors laikrodžio niekaip nepavyksta sutaisyti. Grįžtu namo ir dirbdama savo darbus vis galvoju, ką ten reikėtų daryti… Ir sugalvoju! Man mano darbas įdomus, ir kitąkart netgi įdomiau taisyti dar nematytą mechanizmą“, – šypsojosi pašnekovė.

Dabar, kai visi turi mobiliuosius telefonus, laikrodžių paklausa turėtų sumažėti. Populiarėja išmanieji, pilni įvairių technologijų laikrodžiai.

„Taip, išmanieji prietaisai tikrai labai patogūs. Tačiau daug žmonių nešioja ir kvarcinius, gerus laikrodžius. Išbando išmaniuosius, bet grįžta prie patikrintų daiktų. Anksčiau buvo labai vertinami rusiški laikrodžiai „Čaika“, „Slava“, „Vostok“, „Poliot“. Iš tiesų jie buvo kokybiški, tuo laiku – ir brangūs. Netgi dabar taisau vieną gerą mechaninį laikroduką „Poliot“ su žadintuvo funkcija – žmogus jį gavęs dovanų ir labai vertina“, – pasakojo J. Morkevičienė.

Akmenys – kruopelės dydžio

Dažnai klientai atneša laikrodžių, kuriems reikia pataisyti išlūžusią auselę, pakeisti susidėvėjusią apyrankę, stikliuką, tačiau tenka remontuoti ir vidaus mechanizmą.

„Taisyti kvarcinius laikrodžius išmokau pati, to mūsų niekas nemokė. Vieną, kitą kartą pabandai – ir pasiseka. Taisau gana sudėtingos konstrukcijos mechanizmus, tik reikia susikaupti, dirbti atidžiai. Negali supainioti nė mažiausio varžtelio, kitaip laikrodis neis. Jų mechanizmai – labai įdomūs ir sudėtingi. Kartais žmogus manęs klausia, kas buvo nutikę jo laikrodžiui. Ir kaip jam tai paaiškinti?“ – juokėsi meistrė.

Kiekvienas mechanizmas, anot Jūratės, turi savo silpną vietą. Pavyzdžiui, anksčiau populiarūs mechaniniai laikrodžiai buvo labai jautrūs smūgiams.

Šį jautrumą sumažina rubino akmenėliai, į kuriuos remiasi ratukus laikanti ašelė ir kurie sumažina trintį tarp atskirų laikrodžio detalių. Kietas rubinas garantuoja sklandų ilgalaikį mechanizmo veikimą.

„Tų akmenėlių būna ir 15, ir 18. Taisant tokį laikrodį kiekvieną kruopelytės dydžio akmenį reikia išvalyti. Štai šis darbas reikalauja ypatingo kruopštumo!“ – šyptelėjo laikrodininkė.

Taiso ir pigius, ir prabangius

Šiuolaikinis jaunimas nevengia pirkti pigių kiniškų laikrodžių. Tai, meistrės nuomone, nėra blogai.

„Jų ir mechanizmai, ir elementai yra keičiami. Kartais gal norisi pasipuošti, o nebrangus laikrodukas gali būti gražiai apdirbtas, su dailia grandinėle, įdomios formos ciferblatu. Argi blogai, kad jaunas žmogus pasipuoš?“ – kalbėjo J. Morkevičienė.

Tačiau žmonės atneša taisyti ir labai gerų, brangių, paauksuotų laikrodžių.

Prieš porą metų pas meistrę buvo užsukęs JAV gyvenantis lietuvis. Jis atnešė pataisyti prabangų, briliantais puoštą laikrodį. Jam reikėjo užsakyti specialią mikroschemą, o vyriškis jau turėjo išvažiuoti į Ameriką.

„Žmogus manimi pasitikėjo ir laikrodį paliko. Pataisiau jį ir laikiau seife. Po metų atvažiavęs klientas laikrodį pasiėmė, o man iš Čikagos atvežė dovanų magnetuką“, – šypsojosi moteris.

Vis dėlto brangių laikrodžių taisyti tenka retai – vien dėl to, kad tokie prietaisai retai genda.

Į taisyklą atnešama ir padirbinių. Meistrė juokiasi taisiusi ne vieną „Breitling“ laikrodį, nors iš tiesų tai buvo tik padirbiniai. Tikri šios šveicarų firmos laikrodžiai kainuoja dešimtimis tūkstančių eurų.

Kartais klientai atėję netgi rodo dovanų gautą laikrodį ir klausia, kiek jis galėtų kainuoti.

„Nenoriu liūdinti žmogaus, tad stengiuosi atsiriboti – pasiūlau kainos paieškoti internete“, – sakė J. Morkevičienė.

Taiso rožinius ir akinius

Ne vieną kartą žmonės J. Morkevičienei atnešę pataisyti senus sieninius medinius laikrodžius, kurių „vidurius“ sugadinusi iš elementų išbėgusi rūgštis. Tuomet galima įdėti šiuolaikinį mechanizmą – ir prietaisas vėl puikiai eina, o žmogus būna patenkintas.

Įdomu, jog laikrodininkei tekę netgi važiuoti į kliento namus padėti pakabinti sieninį laikrodį su švytuokle. Mat žmogus kabina, matuoja net su gulsčiuku, o prietaisas tiksi ne taip, ir viskas.

„Kaip žmogus, taip ir laikrodis turi širdį. Ji turi plakti vienodai, tolygiai, be šuolių. Todėl kabinant laikrodį jo korpusą reguliuoti reikia ne matuojant gulsčiuku, o klausantis tiksėjimo ritmo“, – pasakojo meistrė.

Į J. Morkevičienės taisyklą žmonės atneša taisyti ne tik laikrodžius. Klientai prašo pakeisti automobilio pultelio bateriją, pritaisyti akinių kojelę, sukabinti nutrūkusią rožinio grandį.

Prireikus meistrę žmonės susiranda net savaitgalį.

„Kartą vienai moteriai baigėsi klausos aparato elementas. Buvo savaitgalis, o žmonės turėjo laidotuves. Tos moters vyras atvažiavo pas mane prašydamas padėti, nes žmona be aparato nesutiko kelti kojos iš namų. Nuvažiavome į darbą ir sutvarkiau tą aparatą – kaipgi žmogui nepadėsi?“ – pasakojo laikrodininkė.

Atėjo su rožėmis

Pati moteris sako turinti 25 laikrodžius ir pripažįsta juos mėgstanti gerus, kokybiškus.

„Kaip tik neseniai buvo proga ir perskaičiavau. Pats pirmas mano laikrodis – mechaninė „Čaika“, mamos man dovanota 18-ojo gimtadienio proga. Saugau jį kaip relikviją“, – sakė meistrė.

Įdomu, jog reta specialybė vilkaviškietei padėjo… susirasti vyrą. Mergina tada dar dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.

„Arūnas tarnavo jūrų laivyne ir grįžęs atnešė man taisyti laikrodį. Gražų, paauksuotą. Pastebėjome vienas kitą, pabendravome. O atėjęs atsiimti laikrodžio jis man atnešė rožių! Tada jau kolegė liepė man eiti su juo pasivaikščioti… Paskui jis paskyrė kitą pasimatymą – ir likome kartu, o po dvejų metų susituokėme. Nors nesu linkusi į tokias pažintis, bet tada kažkas „suveikė“. Matyt, taip buvo skirta“, – prisiminė moteris.

Laiką rodo… žmonės

Nors karantino metu laikrodininkams dirbti leidžiama, J. Morkevičienė elgiasi sąmoningai, saugo save ir kitus, tad būna namuose. Tačiau žmonės ant dirbtuvių lango Vytauto gatvėje mato telefoną ir kreipiasi pagalbos – jiems niekad neatsakoma.

O klientai pas laikrodžių meistrę atvyksta ne tik iš Vilkaviškio – ir iš kitų miestų, ir iš užsienio, grįžę pas tėvus.

„Man patinka bendrauti su žmonėmis, smagu, kai jie iš taisyklos šeina geros nuotaikos. Taisydama laikrodžius tarsi prisiliečiu prie jų gyvenimo“, – kalbėjo laikrodininkė.

Ir bėgantį laiką J. Morkevičienė sako labiausiai pastebinti žiūrėdama ne į laikrodžius, o į žmones.

„Ateina klientai su mažais vaikais, ir, žiūrėk, ateina tie patys vaikai, tik jau užaugę ir patys tapę tėvais… Tada labiausiai pajunti, kaip greitai lekia mūsų valandos. Vien dabartinėje vietoje dirbu dvidešimt metų, o kovo pradžioje bus 38 metai, kaip taisau laikrodžius. Ir sakau nuoširdžiai: aš gyvenu savo darbu, esu laiminga jį dirbdama“, – kalbėjo laikrodžių meistrė.