Karantinas – idealus metas kurti lėles

Andrius GRYGELAITIS

Iš Vilkaviškio kilusi, dabar kaimyninėje Marijampolėje gyvenanti Ingrida Vaitiekūnienė – viena iš nedaugelio kūrėjų, Suvalkijoje gaminančių unikalias rankų darbo interjero lėles. Virtualią jos darbų parodą šiuo metu galima išvysti Vilkaviškio viešosios bibliotekos interneto puslapyje.

Nepriima klientų

Lietuvoje yra ne vienas interjero lėlių gamintojas, tačiau mūsų regione tuo verčiasi vos keletas asmenų. I. Vaitiekūnienė tai daro jau dešimtmetį. Ingrida gamina dviejų tipų lėles: sėdinčias, vadinamas buduarinėmis, bei stovinčias. Visos jos yra unikalios ir skirtingos. Pašnekovės teigimu, vienodų lėlių pagaminti tiesiog neįmanoma.

Įprastai moteris vienu metu kuria kelis dekorui skirtus elementus. Sunkiausia jai būna pagaminti lėlių galvas. Jos lipinamos iš modelino. Nulipdžius galvos kontūrus reikia laukti, kol išdžius, vėliau tenka viską šlifuoti, gruntuoti, o jei kas nepavyksta – vėl koreguoti. O kur dar makiažo darymas?!

Dažniausiai I. Vaitiekūnienė lėlių gamybai skiria po 3–4 valandas per dieną, tačiau pastaruoju metu ji jau neskaičiuoja darbo valandų.

„Su vyru Marijampolėje valdome nedidelį viešbutį, tačiau nei per pirmąjį karantiną, nei dabar klientų nepriiminėjame. Aišku, finansiškai dėl to labai nukenčiame, tačiau nenorime rizikuoti savo sveikata. Nelikus lankytojų galiu dar daugiau laiko skirti lėlių gamybai. Man karantinas – idealus metas lėlių kūrybai“, – šypsojosi iš Vilkaviškio kilusi marijampolietė.

Pašnekovė pripažino, kad jos kūriniai vaikų beveik nedomina. Tai – suaugusiems skirtos lėlės. Įprastai Ingrida jas gamindama visiškai atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, net namiškiai žino, kad tuo metu jos negalima trukdyti.

Paskatino dukra

Paprastai pagaminti vieną lėlę užtrunka bent 2–3 savaites. I. Vaitiekūnienės teigimu, tai itin kruopštus ir atsakingas darbas. Iš pradžių šiuos dekoro elementus ji gamino nesinaudodama jokiomis instrukcijomis. Tik vėliau moteris baigė specialius kursus, kuriuose buvo mokoma tikrųjų interjero lėlių gamybos technologijų.

„Prisimenu, kad pirmąją lėlę padariau iš visko, ką radau vyro garaže: įvairių tvarsčių, klijų, lipniosios juostelės, vielos. Aišku, galvą, rankas ir kojas jau ir tada dariau iš modelino. Kursuose sužinojau, kad ir iki tol viską dariau gerai, tik gal kiek primityviais būdais“, – šypsojosi pašnekovė.

Galbūt kai kam gali atrodyti, kad I. Vaitiekūnienė nuo mažens mėgo lėles, tačiau taip tikrai nebuvo. Vaikystėje ji dažniau žaidė su berniukams skirtais žaislais – šautuvais bei mašinėlėmis. Lėlėmis ji susidomėjo tik jau gerokai paūgėjusi. Tiesa, daryti įvairius rankdarbius Ingridai visada labai patiko, ji mokykloje lankė ne vieną tam skirtą būrelį.

Interjerą puošiančiomis lėlėmis Marijampolėje gyvenanti kraštietė susidomėjo dukros dėka. Kartą grįžusi iš mokyklos ji paprašė mamos padėti dailės pamokai iš modelino nulipdyti tam tikrą figūrą.

„Pradėjusi procesą sugalvojau savo kūrinį ne tik suformuoti, bet ir aprengti. Taip gimė pirmoji lėlytė. Pamenu, jog labai didžiavausi tuo, ką pavyko nuveikti, todėl tai paskatino kurti toliau“, – prisiminė I. Vaitiekūnienė.

Didžioji dalis – į užsienį

Šiandien Ingrida yra sukūrusi per 70 unikalių lėlių. Dalį jų moteris dovanoja savo draugams ar bičiuliams, dalį – parduoda. Įdomu tai, kad dažniausiai lėles perka vyrai.

„Pagrindiniai mano klientai – viešbučio, kuriam vadovauju, svečiai iš užsienio. Kadangi pas mus dažniausiai apsistoja iš svetur atvykę automobilių prekeiviai, tai ir mano gamybos lėlių daugiausiai iškeliavo į Rusiją, Kazachstaną bei Baltarusiją. Keletą žaislų yra tekę išsiųsti ir į Vokietiją, kai kurias kitas šalis. Lietuvių pirkėjų kol kas daug nebuvo. Įprastai gaminu besišypsančias lėlytes. Pati stengiuosi bet kurioje situacijoje išlikti pozityvi, tad gerai suprantu, jog liūdni žaislai neturėtų tokios paklausos, kaip linksmi“, – kalbėjo pašnekovė.

Ingrida stengiasi negaminti šiuolaikinių lėlių. Beveik visos jos tarsi atkeliavusios iš Baroko ar Renesanso epochų bei yra siejamos su šių laikmečių mados tendencijomis.

Virtuali paroda

I. Vaitiekūnienė pernai Marijampolėje jau buvo surengusi savo kūrinių parodą. Tuomet moteris iš lankytojų sulaukė daug gražių atsiliepimų, kurie ją įkvėpė dar daugiau laiko skirti kūrybai. Šiais metais marijampolietė ketino savo gamintų lėlyčių ekspoziciją atvežti į gimtąjį Vilkaviškį, tačiau dėl koronaviruso planus teko pakoreguoti. Vis dėlto norintieji pamatyti kraštietės kurtas lėles tai gali padaryti nuotoliniu būdu. Aplankyti I. Vaitiekūnienės darbų parodą galima atsidarius Vilkaviškio viešosios bibliotekos interneto puslapio nuorodą http://bit.ly/atgijusi-pasaka.

Dar daugiau kraštietės darbų galima išvysti jos feisbuko paskyroje „Ingridos lėlės“.

„Kai tik pandemija pasitrauks, norėčiau Vilkaviškyje surengti „gyvą“ parodą. Tikiu, kad su bibliotekos kolektyvo nariais pavyks įgyvendinti šį sumanymą. Man Vilkaviškis iki šiol kelia pačius šilčiausius prisiminimus. Visada smagu čia sugrįžti. Vilkaviškyje gyvena mano mama bei dvi sesės, tad gimtinėje lankausi gana dažnai. Džiugu matyti, kaip miestas keičiasi, gražėja. Teigiami pokyčiai – akivaizdūs“, – šypsojosi I. Vaitiekūnienė.