Pelno neduodančias karves ūkininkas laiko dėl pripratimo ir įsipareigojimų

Andrius GRYGELAITIS

Ramoniškių kaime, Pilviškių seniūnijoje, gyvenantis Vincas Paliokas neįsivaizduoja savo gyvenimo be žemės ūkio. Vyras verčiasi javų bei rapsų auginimu, laiko nemažą karvių bandą.

Susibūrė į žemės ūkio bendrovę

V. Paliokas didžiąją dalį gyvenimo praleido žemės ūkyje. Anksčiau vyras ne vienus metus dirbo vietiniame kolūkyje, o jam iširus su keliais bendraminčiais susibūrė į žemės ūkio bendrovę „Sodžius“. Ją tuomet įsteigė kitas mūsų rajono žemdirbys Gražvydas Kemeža.

Iš pradžių „Sodžius“ vienijo 9 ūkininkus. Visi jie kartu dirbo žemę, augino gyvulius, o gautą pelną dalijosi į lygias dalis. Maždaug po penkmečio iš bendrovės pasitraukė pirmasis ūkininkas. Vėliau jo pėdomis pasekė ir kai kurie kiti kolegos. V. Paliokas kartu su dar trimis žemdirbiais bendrovėje išbuvo iki pat jos egzistavimo pabaigos – 2002 metų. Tuomet vyras įregistravo asmeninį ūkį.

„Išsiskyrėme gražiai, be jokių pykčių. Tiesiog tam atėjo laikas. Ši bendrovė padėjo ant kojų atsistoti ne vienam žemdirbiui, tad natūralu, kad įgavę patirties ir sukaupę šiokį tokį asmeninį kapitalą nusprendėme pradėti ūkininkauti savarankiškai. Išsidalijome techniką, žemę, gyvulius“, – prisiminė V. Paliokas.

Jis pasakojo, kad „Sodžiuje“ daugiausiai buvo dirbama 300 ha žemės. Augintos ne tik įvairios javų kultūros, bet ir cukriniai runkeliai, laikytos karvės. Pasak ūkininko, kiekvienas narys į naujai kuriamą bendrovę atvedė po 5–7 karves. Vėliau šių galvijų banda sparčiai didėjo.

„Pamenu, kaip nupirkome senas dirbtuves bei dar sugriauti nespėtas fermas. Jas suremontavome ir ten ėmėme laikyti gyvulius. Priešingai nei dabar, tais laikais karvės dar davė nemažą pelną“, – pasakojo pašnekovas.

Norėjo parduoti

Iširus žemės ūkio bendrovei V. Paliokas ėmė ūkininkauti savarankiškai. Vyras tuo metu jau turėjo apie 80 ha žemės bei maždaug dvi dešimtis melžiamų karvių. Netrukus jis pasinaudojo Europos Sąjungos parama ir modernizavo pieno ūkį: įsigijo melžimo įrangą, pieno šaldytuvus, plovimo aparatus, įsirengė vadinamąją pieno liniją. Pamažu plėtėsi ir laikomų karvių banda. Šiandien ūkininko tvartuose dienas leidžia per pusšimtį galvijų, iš kurių 40 – melžiamos karvės.

Visgi, anot V. Palioko, dabar karves laikyti jau nelabai apsimoka. Neretai šie galvijai Ramoniškių kaimo gyventojui net būna nuostolingi.

„Jei karvės ėstų vien žolę ir gertų tik vandenį, jos tikrai būtų pelningos. Bet juk gyvuliai serga, o vaistai ir pats gydymo procesas kainuoja nemažus pinigus. O kur dar įvairių pašarų gamyba? Be to, tenka samdyti ir du darbuotojus. Vienas tikrai visko nespėčiau“, – prisipažino pašnekovas.

Vasarą V. Palioko karvės įprastai duoda po 600–700 litrų pieno per dieną. Šiuo metu nemažai karvių yra užtrūkusios, tad ir ūkyje primelžiamo pieno bent trečdaliu sumažėję. Už litrą parduoto pieno V. Paliokas iš žemės ūkio kooperatyvo „Senoji kryžkelė“ gauna maždaug po 21 centą. Ūkininko teigimu, tokia kaina nė kiek nemotyvuoja toliau laikyti gyvulius, tačiau jį šiame sektoriuje laiko pripratimas ir neseniai prisiimti įsipareigojimai.

„Iš tikrųjų jau praėjusiais metais ketinau išparduoti visus gyvulius. Ne vienas pažįstamas tą ir padarė. Vis dėlto nusprendžiau dar kartą pasinaudoti europine parama, o norėdamas, kad projektą patvirtintų, turėjau įsipareigoti laikyti gyvulius dar bent 5 metus. Tad kurį laiką teks pavargti“, – kalbėjo žemdirbys.

Puikus sezonas

Šiuo metu V. Paliokas valdo apie 140 ha. Kiek daugiau nei 100 ha skirta javams bei rapsams, o likusios žemės paliktos pievoms bei pūdymui. Kadaise ūkininkas kasmet sodindavo 2–2, 5 ha bulvių, tačiau praėjusiais metais jų atsisakė.

„Tai padaryti privertė kelios priežastys. Visų pirma, kaime labai sunku rasti pasisamdyti žmonių. Net sezoniniams darbams. Jau nekalbu apie nuolatinius darbuotojus. Be to, buvo sunku suspėti ir pas karves, ir į javų, ir į bulvių laukus. Nusprendžiau „nesiplėšyti“. Kažkada auginau ir kiaules. Net paršavedžių turėjau, bet didinant karvių bandą jų taip pat atsisakiau. Dabar turiu tik porą kiaulių savo reikmėms“, – pasakojo pašnekovas.

Šiuo metu Vincas Paliokas ilsisi po intensyvaus praėjusių metų sezono, kuris ūkininkui buvo gana sėkmingas. Prikulto derliaus kiekis jau seniai nebuvo toks geras, tad vyras vylėsi, jog ir ateinantys metai nebus prastesni. Aišku, daug priklausys nuo šaltojo sezono, mat beveik visus plotus V. Paliokas užsėjęs žieminėmis kultūromis.

„Kol kas viskas atrodo neblogai. Lauke šalta, bet sniego netrūksta, tad pasėliams tai neturėtų kenkti. Aišku, daryti kokias nors išvadas dar anksti. Viskas paaiškės tik pavasarį. Ir tai nebūtinai ankstyvą. Juk pernai dar gegužę iškrito sniego, kuris aplaužė ir mano, ir kai kurių kitų rajono ūkininkų rapsus. Anksčiau stengdavausi žieminėmis kultūromis užsėti tik pusę plotų, tačiau dabar vasarojui skirtų žemių beveik nepalieku. Jo derlius įprastai būna daug mažesnis nei žieminių javų“, – sakė V. Paliokas.

Ūkininkas net ir žiemą nesėdi sudėjęs rankų. Nors vieni darbai jau būna baigti, o kiti dar neprasidėję, vyras stengiasi remontuoti techniką, kad ši vos atšilus orams būtų paruošta išvažiuoti į laukus.

Ramoniškių kaimo gyventojas taip pat mėgsta dirbti su medžiu, o kartais išsiruošia į poledinę žūklę. Tiesa, pastaraisiais metais dėl šiltų žiemų to padaryti nepavykdavo, tad jis vylėsi, jog šiemet bus kitaip. Anksčiau ūkininkas su žmona žiemą keliaudavo pailsėti kur nors į šiltuosius kraštus. Akivaizdu, kad šiais metais dėl pandemijos teks apsieiti be kelionės. Visgi V. Paliokas dėl to nė kiek neišgyvena. Jo teigimu, kokybiškai pailsėti galima ir namuose.

„Šiuo metu ūkis visiškai sukurtas. Trūksta nebent šieno ritinių sukimo įrangos. Bet ji – gana brangi. Vargu ar kada nors atsipirktų. Daug labiau apsimoka ją nuomotis. O šiaip belieka tik dirbti ir mėgautis gyvenimu. Svarbu, kad nepritrūktų noro ir sveikatos“, – šypsojosi žemdirbys.