Brolius dvynius sieja ir bendras ūkis

Andrius GRYGELAITIS

Mindaugas bei Edmundas Kazlauskai iš pirmo žvilgsnio nė kiek nepanašūs vienas į kitą. Tik jaunų vyrų pažįstami žino, kad jie – dvyniai. Brolius sieja ne tik kraujo ryšys, bet ir meilė žemės ūkiui.

Baimės netrūko

Abu broliai su antrosiomis pusėmis gyvena Vilkaviškyje, tačiau kone kasdien jiedu sėda į vieną automobilį ir važiuoja į Lakštučių kaimą (Bartninkų sen.). Ten įkurdintas Mindaugo ir Edmundo ūkis.

Jauni vyrai savarankiškai ūkininkauti pradėjo maždaug prieš dešimtmetį, kuomet į išankstinę pensiją pasitraukė jų tėtis Leonas. Nors žemės ūkyje sukasi nuo mažų dienų, dvyniams ūkininkavimo pradžia nebuvo lengva. Jie prisipažino, kad likę vieni stokojo ne tik žinių, bet ir užtikrintumo priimant sprendimus. Broliai džiaugėsi, kad patarimais jiems tuo metu itin padėjo labiau patyrę Lakštučių kaimo ūkininkai.

„Pradžioje baimės netrūko. Atrodė, jog kartu su tėčiu žemę dirbome ne vienus metus, todėl turėtume puikiai viską išmanyti, tačiau taip nebuvo. Jautėmės labai pasimetę. Pamenu, kaip nedrąsiai žvelgdavome į dangų ir galvodavome, ar saulė jau tinkamoje vietoje, kad galėtume daryti vienus ar kitus darbus. Jei kas būdavo neaišku, skambindavome tėčiui. Galiausiai supratome, kad geriausia mokytoja žemės ūkyje – patirtis“, – pasakojo E. Kazlauskas.

Jo brolis Mindaugas sakė, kad prireikė bent poros metų, kol jiedu visiškai priprato ūkininkauti savarankiškai. Anot jo, per tą laiką buvo daugybė bemiegių naktų, nerimo dėl būsimo derliaus, streso.

„Nežinomybės žemės ūkyje niekada netrūksta, tačiau jau įpratome į viską reaguoti ramiau. Žinome, kaip elgtis, jei kažkas nepasiseks. O nesėkmių neišvengiame ir dabar, juk kiekvieni metai labai skirtingi“, – sakė M. Kazlauskas.

Ūkį sūnums perleidęs tėtis dar bent penkmetį jiems patarinėdavo, tačiau galiausiai pripažino, kad vaikai žiniomis ir sugebėjimais jį pranoko. Dabar L. Kazlauskas jau visiškai nesikiša į ūkio reikalus.

Nesigaili pasilikę

Šiandien broliai kartu valdo apie 100 ha žemės. Nors jų ūkiai atskiri, pajamas ir išlaidas Kazlauskai dalija į lygias dalis. Kol kas dar labiau plėsti savo valdų vyrai neketina, jiems užtenka to, ką turi. Kai kada jie atnaujina pasenusius padargus, tačiau dar labiau investuoti į žemės ūkio priemones neskuba.

„Turime antrąsias puses, norisi susikurti ir jaukią namų aplinką. Jei plėstume žemes ar naujintume technikos parką, greičiausiai tektų lįsti ir į skolas. O to mes nenorime. Aišku, ateityje tikriausiai to neišvengsime. Matome, kaip vis labiau populiarėja bearimė žemdirbystė, tad jei šis žemės dirbimo metodas pasiteisins, būsime priversti pritaikyti prie jo savo techniką“, – kalbėjo E. Kazlauskas.

Įprastai broliai augina rapsus, žirnius, vasarinius bei žieminius kviečius. Pastarasis sezonas, nepaisant to, kad vasarą išgulė nemaža dalis javų, dvyniams buvo labai sėkmingas. Tiesa, prieš tai keletą metų savo gausa derlius jų nelepino. Ypač blogas sezonas buvo maždaug prieš penkmetį. Tuomet žieminiai javai bei rapsai iššalo, o atsėjus vasarinėmis kultūromis užklupo liūtys. Grūdai tąkart sudygo tiesiog varpose.

„Pamenu, kaip sėdėjau kombaine ir matydamas grūdų kokybę tiesiog verkiau. Tokiomis akimirkomis būna skaudu ne tik dėl įdėto darbo. Imi galvoti, iš ko reikės gyventi ateinančius metus, apninka įvairios mintys, imi svarstyti, koks viso to tikslas“, – prisipažino M. Kazlauskas.

Būtent po tų metų sezono tiek jo, tiek brolio galvose ėmė kirbėti mintys viską mesti ir išvažiuoti į užsienį.

Visgi nusiraminę ir viską gerai apsvarstę Kazlauskai nusprendė likti Lietuvoje. Šiandien dvyniai to nesigaili.

„Namai yra namai! Man patinka mūsų gamta. Ypač ji graži būna rytais, kuomet žemė dar garuoja. Tokių vaizdų nenusipirksi už jokius pinigus“, – šypsojosi E. Kazlauskas.

Kaimo trauka

Dirbdami ūkyje broliai darbus yra pasiskirstę. Edmundas turi daugiau žinių agronomijos srityje, Mindaugas – mechanikos.

Jie neslepia, kad kartais dirbant tenka ir pasiginčyti, tačiau visuomet galiausiai priimami logiški sprendimai.

„Kai tik pradėjome savarankiškai ūkininkauti, ginčų apskritai netrūko. Bet juk tuomet dar buvome vaikai… Dabar jau esame ramesni, stengiamės gerai pasverti visus sprendimus. Galiausiai, kokia prasmė pyktis, jei vis tiek turėsime susitikti tame pačiame lauke? Su metais tampame protingesni. Pamenu, jog pačioje pradžioje brolis mėgdavo rytais ilgiau pamiegoti, tekdavo jį kone iš lovos traukti prie darbų. Dabar viskas apsivertė“, – šypsojosi Edmundas.

Abu dvyniai žiemą remontuoja techniką, ruošia ją būsimam sezonui. Pavasarį ir vasarą ūkyje – pats darbymetis, todėl jie kartais net pasilieka kaime ir namo negrįžta, ypač per javapjūtę.

Dvyniai teigė, jog šiandien ūkininkauti daug lengviau, nei prieš dešimtmetį: daug žinių galima pasisemti internete, netrūksta pasiryžusių pakonsultuoti agronomų, daug modernesni žemės ūkio padargai, tobulesnės augalų apsaugos priemonės.

Be to, kartu abiem lengviau ištverti visus sunkumus – sunkiausiomis akimirkomis jie palaiko vienas kitą, motyvuoja, verčia judėti į priekį.