Skrydis žemyn ir aukštyn…

Koronavirusas užklupo netikėtai. Iš vakaro jaučiausi neblogai, o naktį jau ėmė krėsti šaltis, temperatūra pakilo iki 38, 3 laipsnių.

Kontaktų su sergančiaisiais turėjau daug – toks mano, medikės, darbas, bet tikėjau, kad dėl apsaugos priemonių nesusirgsiu, kad mano organizmas atlaikys. Net ir būti įtraukta į skiepijamų asmenų sąrašą atsisakiau, galvojau – atsilaikysiu. Deja, testas buvo teigiamas.

Temperatūra nekrito, prisidėjo silpnumas, kosulys, galvos skausmas. Negalėjau nieko valgyti, pykino vos pažiūrėjusią į maistą.

Ištisas dienas gulėjau lovoje, negalėdama nieko veikti. Nedomino nei televizija, nei laikraščiai, net į telefono skambučius ne visada atsakydavau. Tačiau draugė medikė perspėjo: „Negalima užsigulėti. Kad ir kaip būtų sunku, judėk. Bent tris žingsnius per kambarį. Kitaip – turėsi problemų su plaučiais.“

Ėjau svyruodama, prisilaikydama. Nuosavame name yra savi dėsniai: reikia krosnį pasikurti, gyvūnais pasirūpinti.

Kaimynai, sužinoję apie mano situaciją, ėmė siūlyti pagalbą: parvežė vaistų iš vaistinės, siūlė maisto. Tik kad nieko negalėjau valgyti. Gėriau antibiotikus, vaistus nuo temperatūros, pati sau dariau lašelines (pravertė mano 26-erių metų medikės patirtis). Tačiau būklė negerėjo, ir dešimtą ligos dieną atsidūriau Marijampolės ligoninėje. Ten padarė tyrimus, peršvietė plaučius. Nors tyrimai nebuvo geri, tačiau vartojant vaistus leido toliau gydytis namuose. Apsidžiaugiau – plaučių uždegimo, kuris toks dažnas kovido atveju, nerado.

Namuose mane visą laiką „slaugė“ mano ištikima draugė – juoda katė. Per feisbuką skriejo linkėjimai nepasiduoti, pasveikti, bet organizmas buvo labai išsekęs. Tebesilaikė aukšta temperatūra, tapo sunku atsikelti iš lovos. Galvojau, kad jau nepasveiksiu. Paskambinusi į Kauną dukrai, kuri yra pirmo kurso studentė, pasakiau, kad jau turbūt mirsiu, ir paprašiau vieno – nemesti mokslų.

Tuo sunkiu metu gavau daug žinučių. Nustebau, kad atsirado tiek daug žmonių, kuriems aš rūpiu. Linkėjimai skriejo iš Amerikos, Singapūro, iš mokyklos draugų, bendradarbių, giminių. Ir kaip dabar man atrodo, tie linkėjimai supynė tarsi tinklą, kuris neleido man įkristi į gilią duobę – ten, iš kur nėra kelio atgal…

Po dvylikos karščiavimo dienų temperatūra ėmė kristi, po truputį pradėjau valgyti. Ant namų tvoros pakibo ryšulėliai su maistu – taip mane gelbėjo kaimynai ir draugės. „Dietos“ metu praradau devynis kilogramus svorio, o sveikstant kaimynės išvirta kopūstų sriuba su šutintomis bulvėmis atrodė skaniau už bet kokius pyragus.

Daug permąsčiau per tą laiką… Prisiminiau studijų laikų sentenciją: Fortuna vitrea est (lot. – laimė trapi). Tuo neabejoju.

Kai iki ligos važiuodavau į darbą, maždaug penktame kilometre už Vilkaviškio dažnai matydavau sklandantį erelį. Kažkodėl parūpo, ar pamatysiu jį vėl.

Po mėnesio grįžau į darbą. Buvusi liga primena apie save: dusina, kartais paskauda krūtinę. Tačiau kai vykdama į darbą vėl toje pačioje vietoje pamačiau sklandantį erelį, palaikiau tai geru ženklu. Iš šio paukščio galima pasimokyti, kaip išgyventi sunkiu metu.

Daiva KAMINSKIENĖ