Medikę profesiniai išbandymai užgrūdino ir leido tobulėti

Eglė KVIESULAITIENĖ

Jau daugiau nei keturis dešimtmečius atsakingą medikės darbą dirbanti Janina Kavaliauskienė neseniai buvo įvertina „Metų specialisto“ apdovanojimu. Net keliose įstaigose pareigas einanti moteris lygina savo patirtį ir džiaugiasi, kad nuolat gali tobulėti.

Šventė vietoje

Jei ne susiklosčiusi ekstremali situacija, „Metų specialistės“ apdovanojimo J. Kavaliauskienė būtų vykusi atsiimti į sostinę, o jį iškilmingame renginyje būtų įteikusi Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacijos pirmininkė Neringa Tarvydienė, ranką būtų spaudę kolegos iš kitų Lietuvos miestų.

Tačiau karantinas sudėstė taip, kad iškilmės nusikėlė į Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro salę, o medikei apdovanojimą įteikė rajono meras Algirdas Neiberka, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Riklienė ir Visuomenės sveikatos biuro direktorė Laura Sadauskienė.

Specialistė įvertinta už nuoširdų atsidavimą profesinei veiklai, sąžiningą ir rūpestingą pareigų atlikimą bei visuomenės sveikatos vertybių puoselėjimą, kas dar labiau išryškėjo per kilusią pandemiją, kai visuomenės sveikatos specialistams, greta įprastinio rūpinimosi gyventojų sveikata, teko stoti į priešakines kovos su COVID-19 gretas.

Tiesa, ne tik Visuomenės sveikatos biure, bet ir Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centre dirbančiai J. Kavaliauskienei ši kova buvo dviguba, mat teko rūpintis ir ligoniais, o pastarąsias savaites medikė dažnai buvo kviečiama dirbti į COVID-19 skiepijimo centrą.

Pradėjo nuo „čebatų“

Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius medikės kelią pasirinkusi Janina džiaugiasi tikrai nesuklydusi, tad jeigu tektų svarstyti iš naujo, pasirinktų tą pačią profesiją. Tiesa, ji tikrai nelengva, o prisiminus pirmuosius darbo metus Janute pacientų švelniai vadinama medikė sako nesuprantanti, iš kur tada turėjusi tiek jėgų ir atsidavimo darbui.

Akušerijos studijas baigusi jauna specialistė grįžo į gimtąjį rajoną – šiemet sukaks 43-eji metai, kai ji dirba Arminų medicinos punkte. Punkte tais laikais nebuvo net telefono, tad prisiskambinti medikei nebuvo įmanoma. Kuo išsikviesti pagalbą, neturėjo ir ji pati. Kaime telefonus tuo metu turėjo tik kolūkio kontora ir mokykla.

Arminų gyvenvietė dar tik buvo statoma, tad aplinka priminė dumbliną statybvietę, po kurią kilometrų kilometrus medikė klampodavo pėsčiomis. Be kaimo gyventojų, felčerei priklausė aptarnauti ir tuometinės Sūdavos vidurinės bei Teiberių ir Didvyžių pradinių mokyklų ugdytinius.

– Pirmas mano darbo „įrankis“, kurį įsigijau vos atvažiavusi dirbti, – ilgaauliai „čebatai“, – pasakojo J. Kavaliauskienė. – Kartais pavykdavo pasiskolinti dviratį, kurių kaime taip pat nebuvo daug. Na, o automobilius tais laikais turėjo vienetai.

„Seselėmis“ anuomet vadintų slaugytojų darbas prieš keturis dešimtmečius gerokai skyrėsi nuo dabartinio, nes jų funkcijos buvo kaip kaimo gydytojų. Felčerės skirdavo vaistus, sekdavo nėščiųjų sveikatą, patronuodavo kūdikius, skiepydavo vaikus.

– Tais laikais vaikučiai dar buvo skiepijami nuo raupų, vakcinos sukeldavo baisių šalutinių reakcijų – temperatūra kildavo iki 40 laipsnių. Pas gydytojus niekas taip dažnai nelakstydavo, nes net nebuvo kuo nuvykti – visada kviesdavo punkto felčerę. Atsakomybė buvo milžiniška – neduok Dieve, vaikas numirtų… – prisiminė J. Kavaliauskienė.

Darbas be išeiginių

Mokyklose taip pat darbo netrūko, nes medicinos seserys mokslo metų pradžioje visus vaikus tikrindavo profilaktiškai – sverdavo, matuodavo ūgį, kraujospūdį, tikrindavo akis, laikyseną. Švietimo įstaigose dirbančioms specialistėms priklausė ne tik šviečiamoji veikla, bet ir kalendorinis vaikų skiepijimas, tuberkulino mėginiai, profilaktiniai tikrinimai dėl parazitinių ligų ir kt. Net karinio parengimo pamokų medicinos kursą tekdavo dėstyti „seselėms“.

– Tais laikais nereikėjo jokių tėvų sutikimų: turi vaikų, kuriuose reikia paskiepyti, sąrašą, ir kvietiesi iš pamokų į kabinetą, – pasakojo J. Kavaliauskienė.

Be visų šių pareigų, „seselėms“ reikėdavo paruošti „sandraugovių“ komandas varžyboms. Tiek rajono mokyklų, tiek kolūkių komandos varžydavosi, kas geriau išmano, kaip teikti pirmąją pagalbą. Vėliau vykdavo respublikiniai konkursai, tad kiekviena komanda norėdavo pasirodyti kuo geriau.

Janina Kavaliauskienė prisimena, kad pas ligonį ją galėdavo iškviesti bet kuriuo metu, pacienčių namuose tekę priimti ne vieną gimdymą, todėl felčerei labai pravertė akušerės diplomas.

Visgi reikia pripažinti, kad asmeninis gyvenimas likdavo antrame plane.

– Jei taip būčiau gyvenusi šiais laikais, ko gero, kaip mama, būčiau patekusi į vaiko teisių apsaugos specialistų akiratį, – prisimindama praeitį svarstė J. Kavaliauskienė. – Būdavo, atlekia kas iš kaimo pagalbos, tai aš dukrelę tik įkeliu į vaikišką maniežą, kad būtų saugiau, ir skubu pas ligonį. Vėliau, kai gimė sūnus, jį jau paglobodavo abi sesės.

Laikai pasikeitė

Tačiau laikai keitėsi, sąlygos gerėjo, o prieš dešimtmetį visa senoji sistema išvis apsivertė aukštyn kojomis. Visos ugdymo įstaigose dirbusios „seselės“ tapo nebe gydymo įstaigų medikėmis, o Visuomenės sveikatos biurų specialistėmis. Taigi dabar jų funkcijos – visiškai kitokios. Specialisčių pareigos – tiek moksleivius, tiek visus rajono gyventojus mokyti sveikatingumo, suteikti pirmąją pagalbą, šviesti medicinos klausimais, organizuoti sveikos gyvensenos užsiėmimus, konkursus.

– Išmokau dirbti kompiuteriu, kas iš pradžių atrodė neįveikiama misija, naudotis kitomis šiuolaikinėmis technologijomis. Labai džiaugiuosi, kad šiame darbe kasdien galiu tobulėti, kaupiu žinias ir jomis dalijuosi su rajono žmonėmis, – džiaugėsi J. Kavaliauskienė.

Medikė viliasi, kad užklupusi pandemija prasidėjus masinei vakcinacijai pagaliau baigsis ir visuomenės sveikatos specialistai vėl gyvai bendraus su žmonėmis, organizuos mankštas, žygius ir vilkaviškiečiams padės gyventi sveikiau.