Velykos: tradicijų laikymasis suteikia kasdienybei prasmės

Nuo pat žmonijos aušros kalendorinėms šventėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Ne kitaip yra ir šiomis dienomis. Velykos – viena iš pagrindinių metų švenčių, kurių tradicijos ir dabar labai vertinamos bei ypatingai puoselėjamos. Kiaušinių marginimas, sekmadienio vaišės ir linksmi velykiniai žaidimai daugeliui šeimų yra įprasti ir nepakeičiami šventės elementai, bet ką dar galėtume prisiminti ir apmąstyti belaukdami šios vienos svarbiausių krikščioniškojo pasaulio švenčių?

Metų cikle Velykos sutampa su pavasario lygiadienio švente ir yra švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, kuris pagal Grigaliaus kalendorių įvyksta kovo 20–21 dienomis. Šis datos apskaičiavimas (tarp kovo 21 d. ir balandžio 25 d.) buvo nustatytas 325 metais pirmojo Nikėjos susirinkimo metu ir tiesiogiai sutampa su žydų švenčiamu Pesachu (išsivadavimu iš Egipto vergovės). Krikščioniškame pasaulyje tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiojo šventė, turinti labai išplėtotą prieššventinį ir pošventinį laikotarpius.

Pasiruošimas Velykoms prasideda Verbų sekmadienį ir tai laikoma Didžiosios savaitės pradžia. Suvalkijoje tikrąja verba senovėje laikytas kadagys, kuris (ir iki krikščionybės tuo buvo tikima) turėjo nepaprastų galių, išlikęs žalias visus metus jis buvo simboliškai reikšmingas gamtos ir naujo gyvybės rato budintojas. Tad garbė tam, kuris Verbų sekmadienį pirmas atsikels ir namiškius kadagio šakele išplaks, prašydamas sau gėrybių, o visiems – sveikatos.

Bažnyčioje pašventintos verbos buvo laikomos itin pagarbiai. Jomis smilkoma tiek namuose, tiek lauke įvairių palaiminimų ir palinkėjimų proga. O kad smilkymas žymėtų naują pradžią, reikia iškuopti tai, kas pasenę. Geriausiai tam tinkamas yra Didysis ketvirtadienis. Šią dieną reikėtų kuo švariau susitvarkyti namus, juos išvėdinti, atsikratyti nebereikalingais daiktais ir save bei šeimyną švariai nuprausti (geriausiai pirtyje) – kad švarūs kūnu, siela ir švaria aplinka sutiktume naują šiltąjį metų laiką.

Didysis penktadienis paprastai būdavo siejamas su kapų lankymu, namuose stengdavosi laikytis griežto pasninko, gražiai, su pagarba kalbėtis ir neįžeisti vienas kito. Jau praėjo pusė metų po Vėlinių ir kaip tik šiuo metu laikas prisiminti tuos, kurie mums svarbiausi ir su kuriais turime stiprų emocinį ryšį. Tuoj įsibėgės pavasario darbų sezonas, ir kiekviena diena, viena kitą vydama, mus iki vėlyvo rudens įsuks į nespėtų atlikti pareigų ir pasižadėjimų ratą. Tad ši proga stabtelėti ir pagerbti tiek gyvus, tiek jau anapilin iškeliavusius artimus yra ne tik prasminga, bet ir mums patiems labai reikalinga.

Na, o Didžiuoju šeštadieniu prasideda tikroji pasiruošimo Velykoms karštinė. Tai ir maisto gaminimas, ir kiaušinių marginimas, ir visi kiti ruošimosi šventei darbai. Įdomi detalė yra išlikusi iš senųjų laikų: ugnies velykiniams patiekalams ruošti stengdavosi parsinešti iš bažnyčios. Ugnis, kūrenta šventoriuje, buvo laikoma šventa. Be to, šį šeštadienį įsirengdavo ir sūpynes, nors jomis dar nesisupdavo.

Kai pasiruošiamieji darbai atlikti, galime sutikti Velykas. Svarbu prisiminti, kad pačiame Velykų pavadinime yra užšifruota ir pagrindinė šventės prasmė. Tai slavų kilmės žodis, kuris ir reiškia Didžioji diena. Latviai ją taip ir vadina – Leildienas (Didelės dienos). Tai momentas, kai saulės šviesos laikas paroje nugali tamsos laiką ir po užsitęsusios žiemos ateina vasaros laikotarpis.

Žinoma, tikros vasaros dar teks palaukti, bet bundanti gamta jau praneša ir mums, kad laikas keltis. O atsikelti per Velykas reikėtų anksti, nes buvo tikima, kad Velykų rytą tekanti saulė „šoka“ ir dideli bei maži stengdavosi tą iš džiaugsmo šokančią saulę pamatyti. Tam reikalui susirasdavo tamsaus stiklo šukę.

Velykų vaišės ir ritualai neįsivaizduojami be margučių. Nuo seno kiaušinis yra vienas ryškiausių gyvybę ir naują ciklą primenančių simbolių, tad nenuostabu, kad būtent pavasarį jam teikiama tokia garbė. Margučiai visai Velykų savaitei tampa ne tik stalo puošmena, bet ir savotiška valiuta. Todėl įdėti darbo į magučių marginimą tikrai verta.

Antrą Velykų dieną visada buvo įprasta pradėti kaimynų, giminaičių lankymą. Geriems vaikams Velykų bobutė kartu su kiaušiniais atneša ir kokią dovanėlę. Na, o jaunimui šiomis dienomis būdingas pavasarinis siautulys. Stengdavosi vieni kitus aplaistyti vandeniu, kitaip papokštauti, būtinai kuo aukščiau ir smarkiau pasisupti.

Velykomis prasideda ir vedybinis sezonas, tad tai puiki proga naujoms pažintims užsimegzti ar senas aistras atgaivinti. Gamta pati savaime padiktuoja žmogaus elgseną, tačiau kultūrinis rūbas ir tautos istorinis palikimas tam suteikia išskirtinio žavesio bei unikalumo.

Daugiau naudingos informacijos apie Velykas ir vaikų Velykėles, margučius ir maistą pamatysite parengtuose filmuotuose siužetuose Paežerių dvaro feisbuko paskyroje.

Andrius MILINKEVIČIUS

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro- muziejaus etninės kultūros specialistas

KONKURSAS

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus kviečia šeimas dalyvauti konkurse „Mūsų šeimos gražiausias Velykų margutis“.

• Nufotografuokite savo šeimos velykinius margučius.

• Įkelkite nuotrauką į Paežerių dvaro feisbuko paskyros komentarų skiltį.

• Prie nuotraukos parašykite savo šeimos pavardę.

• Originaliausių ir gražiausių margučių autoriaus laukia Paežerių dvaro velykinis prizas.

• Konkursas vyks iki balandžio 12 dienos.