Auką nusižiūrėjęs vagis jaučiasi tarsi tikras medžiotojas

Eglė KVIESULAITIENĖ

Nors kleptomanijos diagnozė už vagystes dešimtis kartų teistam vyrui nepatvirtinta, jo nusikaltimų istorija psichiatrams būtų įdomi. Teistas įvairiuose šalies kraštuose, šįkart vagis įkliuvo Vilkaviškyje.

Ieškojo parduotuvėje

Vilkaviškio autobusų stotyje įsikūrusioje parduotuvėje „Žalia stotelė“ dirbanti K. B., ko gero, ilgam įsimins praėjusių metų rugsėjo 13 dieną, nuo kurios prasidėjo jos bendravimas su teisėsaugininkais. Buvo sekmadienio priešpiečiai, apie 11 val. Sekmadieniais parduotuvėje daug klientų nebūna – užsuka tik autobusais į svečius atvykę žmonės, todėl tądien moteris parduotuvėje dirbo viena.

Ji atkreipė dėmesį į pusamžį šviesių plaukų, pliktelėjusį vyriškį, palinkusį prie lentynos, kurioje buvo sustatyti brangūs chemikalai, skirti augalų priežiūrai. Nepažįstamą, matyt, ne vietinį vyrą pardavėja jau buvo kartą mačiusi „Žalioje stotelėje“. Tąkart jis nieko nepirko – tik pasisukinėjo ir išėjo.

Pamačiusi trąšomis besidomintį pirkėją pardavėja paslaugiai paklausė, gal reikėtų pagalbos, tačiau šis atsisakė.

Kadangi daugiau pirkėjų parduotuvėje nebuvo, K. B. nutarė paskambinti dukrelei ir pasiteirauti, kaip sekasi. Moteris tik prieš mėnesį, per savo gimtadienį, dovanų buvo gavusi naują mobilųjį telefoną, kurį labai saugojo, nes pati iš pardavėjos atlyginimo tokio brangaus nebūtų galėjusi įsigyti. Pasikalbėjusi su dukrele K. B. brangią dovaną paslėpė po prekystaliu.

Tačiau parduotuvėje buvęs vyras tik gudriai apsimetinėjo, kad labai domisi chemikalais. Iš tiesų jis, tarsi medžiotojas, dairėsi aukos – ką brangesnio nugvelbti. Pardavėjos telefonas jį sudomino, todėl žvalgydamasis po parduotuvės lentynas jis laukė tinkamo momento.

Atpažino įraše

Tuo metu į parduotuvę užsukusi pirkėja paprašė pardavėjos pagalbos ir ši išėjo į oaze vadinamą lauko patalpą, tačiau viena akimi vis sekė, kas vyksta prekybos salėje.

Konsultuodama klientę K. B. nepamatė, kada vagis persisvėrė per prekystalį ir iš slaptavietės ištraukė telefoną. Kai pardavėja atsisuko, pamatė pro duris sprunkantį vyrą su jos telefonu rankose. Vagis pasileido per visą autobusų stotį išėjimo link, o jam iš paskos bėgo sutrikusi pardavėja.

Ji šaukė, kad atiduotų telefoną, sutiktų žmonių prašė kviesti policiją, tačiau iš pastato išbėgęs vagis dingo kaip į vandenį.

K. B. buvo apmaudu, kad taip kvailai prarado jai brangaus žmogaus dovanotą telefoną, todėl negalėjo sulaikyti emocijų. Moteris iškart užblokavo SIM kortelę, kad nusikaltėlis negalėtų pasinaudoti jos asmenine informacija.

Policijos apklausta nukentėjusioji pateikė visus telefono dokumentus, todėl pareigūnams nebuvo labai sudėtinga atsekti jo judėjimą. Peržiūrėję autobusų stoties vaizdo įrašus, pareigūnai nesunkiai atpažino nusikaltėlį. Tiesa, karantino sąlygos apsunkina pareigūnų darbą, mat kaukes dėvinčius asmenis ne taip lengva atpažinti. Visgi viename įraše buvo matyti telefoną pavogusio Giedriaus M. veidas – į autobusų stotį vyras įėjo be kaukės ir ją užsidėjo tiesiai prieš kameras.

Ilgametė „karjera“

Surinkę pakankamai įrodymų, pareigūnai pasirengė sulaikyti vagį. Giedrių M. jie rado besisukinėjantį drabužių parduotuvėje. Tačiau patyręs vagišius pamatęs pareigūnus suvokė, kad šie ieško būtent jo, tad suskubo vogtą telefoną įgrūsti į lentynoje gulėjusių džinsų kišenę.

Visgi pareigūnų ilgapirščiui nepavyko apgauti – vogtas daiktas buvo surastas ir atiduotas savininkei, o Giedrius M. sulaikytas. Jo biografija tyrėjų nenustebino: pirmą kartą vyras teistas prieš du dešimtmečius. Kalinio „karjerą“ Giedrius M. pradėjo plėšimu, kurį įvykdė grasindamas peiliu. Kauno apygardos teismas jį už tai nuteisė beveik trejiems metams laisvės atėmimo.

Iš Kauno kilęs vyras vėliau su šio miesto teisėsauga bendravo ne kartą, tačiau persimetė ant smulkesnių nusikaltimų – vagysčių. Ne visas jų net pasisekdavo įvykdyti iki galo, tad buvo teisiamas už pasikėsinimą nusikalsti. Kai Kaune tapo atpažįstamas, Giedrius M. patraukė toliau nuo gimtojo miesto pareigūnų akių. Tad vagystės pasipylė Vilniuje, Kėdainiuose, kituose miestuose ir miesteliuose.

Mūsų rajonas jam taip pat buvo kažkiek pažįstamas, mat per ilgametę „praktiką“ teko ne kartą kalėti pataisos namuose Kybartuose. Iš įkalinimo įstaigų Giedrius M. praktiškai neišeidavo, nes vos paleistas vėl padarydavo nusikaltimą.

Gyvenimo būdas

Nuo paskutinio kalėjimo iki vagystės Vilkaviškyje tebuvo praėjusios dvi savaitės. Grįžęs iš pataisos namų didžiulį vagišiaus stažą turintis Giedrius M. apsistojo pas tetą Kalvarijoje, o į Vilkaviškį atvykdavo pas širdies draugę – 47-erių mūsų rajono gyventoją. Nors išeidamas iš pataisos namų gavo 300 eurų pašalpą, ją greitai išleido. Darbo nesusirado, juolab kad ir dirbti mokėjo tik viena – vogti. Tad ir ėmėsi senojo amato.

Prieš teismą stojęs Giedrius M. atrodė abejingas, nes gyvenimas pataisos namuose jo negąsdino – ten jis jautėsi geriau nei laisvėje. Juolab kad į teismą jis buvo atgabentas iš pataisos namų, kur bausmę atliko dėl dar vieno spėto įvykdyti nusikaltimo. Nors didelę teismų patirtį turintis vagišius bandė išsisukinėti ir klastoti parodymus, Vilkaviškio teismas įrodė, jog Giedrius M. įvykdė atvirąją vagystę, už ką gresia griežtesnė bausmė.

Giedrius M. Vilkaviškio teismo rūmų sprendimu už grotų praleis dar pusantrų metų.

Suprantama, kad ši bausmė jo į doros kelią neatves ir jokios realios naudos neduos. Tačiau Giedrius M. turės stogą virš galvos, o visuomenė kurį laiką bus apsaugota nuo jo vagysčių.