Baidarių sezoną pradėjo kelione Lietuvos upėmis

Andrius GRYGELAITIS

Šiltėjant orams gyventojai vis dažniau renkasi keliones vandeniu. Vilkaviškiečiai Darius Kasulaitis bei Liutauras Čižauskas jau atidarė baidarių sezoną, per 10 dienų Lietuvos upėmis įveikę maždaug 450 kilometrų. Šiandien baidarininkai dalijasi įspūdžiais ir patarimais.

Susipažino starto vietoje

„Kelionė baigiasi, prasideda kelionė“, – tokiu principu vadovaujasi vilkaviškiečiai D. Kasulaitis ir L. Čižauskas, kartu įveikę jau ketvirtąjį gana ilgą vandens ruožą.

Pirmą kartą vyrai sykiu keliavo 2018 metais. Tuomet per 5 dienas motorine valtimi Nemunu buvo įveikta kiek daugiau nei 400 km. Vėliau Nerimi jie nuplaukė maždaug 220 km, o dar vėliau Dubysa ir Nemunu – 180 km. Tiesa, pastarosios kelionės jau vyko baidarėmis. D. Kasulaitis pasakojo, kad plaukiant motorine valtimi gamtos grožį neretai užgožia variklio gausmas, o sėdint baidarėje šio diskomforto nelieka. Ir visai nesvarbu, kad norint judėti į priekį irkluojant tenka pačiam įdėti daugiau pastangų.

Po kelių ankstesnių kelionių D. Kasulaitis ir L. Čižauskas dar kartą nutarė suvienyti jėgas. Iš pradžių buvo planuota Ventos upe plaukti iki Latvijos Ventspilio miesto ir pasiekti Baltijos jūrą. Vis dėlto planus teko koreguoti, nes šiuo metu įplaukus į Latvijos teritoriją tektų kurį laiką karantinuotis. Dėl šios priežasties nuspręsta ieškoti alternatyvių kelionės maršrutų.

„Vienoje internetinėje grupėje kiti keliautojai patarė startuoti Šventosios upėje, įplaukti į Nerį, o iš jos – į Nemuną ir finišuoti Ventės rage. Kad kelionė būtų dar įdomesnė, nusprendėme paieškoti bendraminčių. Prie mūsų sutiko prisidėti Arnas Grigaitis iš Karmėlavos bei šiaulietis Darius Užmiškis. Su jais susipažinome tik starto vietoje“, – pasakojo D. Kasulaitis.

Negalėjo net galvos pasikasyti

Prieš pradėdami žygį keliauninkai nerimavo, kad juos nuolat gali merkti lietus. Mat tą rodė įvairios orų prognozes pateikiančios programėlės. Vis dėlto per 10 dienų lijo labai trumpai ir tik kelionės pradžioje.

„Plaukti šiuo metu buvo geras sprendimas. Po tokios žiemos, kai netrūko sniego, upės vis dar yra plačios, vandeningos ir gana sraunios. Aišku, buvo vietų, kur pačiame viduryje užplaukdavome ant seklumos, tačiau tai kelionės pernelyg netrikdė“, – pasakojo D. Kasulaitis.

Labiausiai žygio eigą koregavo prieš pat jo pabaigą įsismarkavęs vėjas. Jis buvo toks stiprus, kad keliautojai vietoje įprastų 50 kilometrų per dieną nuplaukdavo kone trisyk trumpesnį atstumą. Vėjas nesiliovė ištisas tris dienas. D. Kasulaitis juokavo, kad plaukiant nebuvo galima net galvos pasikasyti, mat vos tik kuris nors iš baidarininkų nustodavo irkluoti, vėjas iš karto jį nublokšdavo keletą metrų atgal. Bangų aukštis upėje tuo metu siekė metrą ir daugiau.

„Jei tokios sąlygos būtų pasitaikiusios kelionės pradžioje, greičiausiai nebūtume išvengę traumų, o gal ir viso suplanuoto maršruto nebūtume įveikę. Laimei, iš pradžių plaukiančius Šventąja mus lydėjo fantastiški vaizdai: smėlėti skardžiai, nuostabūs vingiai, gražūs pušynai. Vėliau jau teko patirti visko“, – pasakojo vilkaviškietis.

Patarimai baidarininkams

Plaukdami Lietuvos upėmis žygeiviai matė įvairių gyvūnų: bebrų, kone priešais baidares plaukiančių stirnų, daugybę iki tol neregėtų paukščių. Paklaustas, ar dar kartotų tokią kelionę, D. Kasulaitis teigė, kad tai mielai padarytų, tačiau rinktųsi kiek kitokį maršrutą. Ne kartą Nemunu plaukęs vilkaviškietis teigė, kad stengtųsi šios upės išvengti. Ji pasirodė gana nyki ir pikta.

Pašnekovo teigimu, prieš planuojant panašią kelionę būtina gerai viską apgalvoti. Anot jo, su savimi reikia pasiimti tik būtiniausius daiktus, kurie neapsunkintų žygio. Vyras patarė įsidėti tris komplektus drabužių: skirtus plaukti, miegoti ir atsarginius. Rūbai privalo būti ne tik atsparūs vandeniui ir vėjui, bet ir patogūs. Kalbėdamas apie įsidedamo maisto kiekį, Darius patarė taip pat nepersistengti. Anot jo, gamtoje lengviau ištverti alkį, be to, maisto suvalgoma daug mažiau nei įprastomis sąlygomis.

„Dešrelės, kiaušiniai, makaronai, sviestas, duona – tai pagrindiniai produktai, kurių reikia tokioje kelionėje. Mes, nors keliavome keturiese, maistą gamindavomės atskirai. Pietaudavome kasdien įveikę bent pusę planuoto maršruto. Vakarieniauti ir pasiruošti nakvynės vietą stodavome kaskart maždaug aštuntą valandą vakaro. Keldavomės be žadintuvų. Gamta pati pabudindavo. Tik kai dėl stipraus vėjo kelionę teko stabdyti anksčiau laiko, kitą rytą kėlėmės labai anksti, dar net neprašvitus“, – pasakojo keliautojas.

Norinčiuosius plaukti pasienio ruožu jis perspėjo, kad būtina gauti specialius leidimus.

„Plaukdami nuo Jurbarko iki pat Ventės rago nuolat telefonu informuodavome pareigūnus apie savo kelionės eigą. Tik kai jie pagal asmens kodus patikrindavo, ar turime leidimus plaukti pasienio ruožu, galėdavome tęsti kelionę. Prieš keletą metų mus jau buvo sustabdę pasieniečiai, tačiau kai patikrino dokumentus, paleido. Tąkart įvyko nesusipratimas. Mes pasieniečiams apie savo žygį buvome pranešę, tačiau patruliuojantys pareigūnai apie tai nebuvo gavę jokios informacijos“, – prisiminė pašnekovas.

Norisi pamatyti daugiau

D. Kasulaitis itin mėgsta laiką leisti gamtoje. Netoli Paežerių ežero gyvenantis vilkaviškietis dievina žvejybą, o kelionės į mišką ar prie ežerų yra tapusios neatsiejama jo šeimos tradicija. Pats vyras turi susimeistravęs nedidelį kemperį, su kuriuo dažnai leidžiasi į įvairias keliones.

„Mėgstu keliauti tiek vandens, tiek žemės transportu. Jie vienas kitą papildo. Ateityje norėčiau įsigyti nedidelę jachtą, kurią nesunkiai būtų galima transportuoti. Būtų smagu su ja plaukioti šalies ir užsienio upėmis. Apskritai, tikiuosi, jog pandemija greitai baigsis ir bus galima be jokių suvaržymų išbandyti užsienio vandens telkinius. Norisi patirti dar daugiau įspūdžių, pamatyti naujų vaizdų. Esu gamtos vaikas“, – šypsojosi D. Kasulaitis.

Jis tikisi, kad dar šiais metais Lietuvos ir Latvijos upėmis pavyks baidarėmis pasiekti Ventspilį ir šalia jo esančią Baltijos jūrą. Planuojamo maršruto ilgis – maždaug 375 kilometrai.