Gimtinės romantika – darbas saviems žmonėms ir kūryba

Eglė KVIESULAITIENĖ

Gyventi į gimtąjį Vištytį sugrįžęs gydytojas Vilius Kočiubaitis čia atrado tai, ko ilgėjosi visą gyvenimą – mažo miestelio ramybę, savus žmones ir praėjusių šimtmečių dvasią. Darbo valandų neskaičiuojantis medikas pacientus priima net naktimis, o rytais randa laiko rašyti knygas. Paskutinioji – „Gydytojai miršta kitaip“ – dar kvepia spaustuvės dažais.

Nauja knyga

Didmiesčio šurmulį į provincijos ramybę prieš ketverius metus išmainiusį V. Kočiubaitį vištyčiokai pažįsta kaip jiems atsidavusį gydytoją ir didelį miestelio patriotą.

Tačiau ne mūsų rajono gyventojams jis labiau žinomas kaip rašytojas, išleidęs bestseleriu tapusią knygą „Afganistano daktaras“, romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“. Kartu su Žydrone Kolevinskiene išleisti du monografijos „Vištytis“ tomai, o dabar skaitytojai graibsto dar spaustuvės dažais kvepiantį apsakymų rinkinį „Gydytojai miršta kitaip“.

Ši knyga – apie sunkų skubiosios medicinos pagalbos gydytojo darbą ir, anot autoriaus, paremta autentiškais įvykiais. 30 istorijų, aprašytų apsakymuose, – tikrai įvykusios, tačiau ne Vištytyje, o tada, kai jis dirbo Kauno greitosios pagalbos tarnyboje bei Marijampolės ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje.

Tiesa, į naująją knygą „Gydytojai miršta kitaip“ sutilpo toli gražu ne visi apsakymai, paremti skubiosios medicinos gydytojo praktika, tad, ko gero, ji turės tęsinį.

Daug autentikos

2005 metais rašyti knygas pradėjęs medikas su pirmąja užtruko septynerius metus, tačiau paskutiniąją parašė per dvejus. Nors greičiausiai – vos per dvi savaites buvo išpirkta monografija „Vištytis“, didžiausio skaitytojų susidomėjimo kol kas sulaukė „Afganistano daktaras“. Ši knyga neseniai išleista pakartotinai ir jos jau išpirkta per 10 tūkst. egzempliorių.

Tokio populiarumo savo knygai gydytojas neprognozavo, tačiau skaitytojus, ko gero, suintrigavo tai, kad pats V. Kočiubaitis Afganistaną pažinojo iš arti, nes ne vienoje misijoje dirbo karo gydytoju. Tiesa, tuos, kas „Afganistano daktaro“ autorių tapatina su romano herojumi, V. Kačiubaitis turėtų nuvilti: nors knygoje panaudota daug autentiškos medžiagos iš gydytojo darbo ir daug herojų turi prototipus realiame gyvenime, pati romantiška meilės istorija – kūrybos vaisius. Beje, Afganistano patirtis gali atgulti dar viena knyga, nes medikas iš šios šalies parsivežė 17 sąsiuvinių, į kuriuose rašė kiekvienos dienos įvykius. Taigi juose yra daug įdomių istorijų.

Tačiau šios knygos skaitytojai dar turės palaukti, nes dabar V. Kočiubaitis dirba prie III ir IV Vištyčio monografijos tomų, kuriuos planuoja išleisti ateinančiais metais. Svarbiausia, kad pavyko rasti mecenatų, kurie finansuos monografijos leidybą, tad darbas pasistūmėjo į priekį.

COVID-19 skyriuje

Nors daugeliui rašytojų karantinas buvo palankus metas kūrybai, A. Kočiubaitis sako, kad jam, kaip kūrėjui, šis laikas nedavė nieko. Tačiau profesinėje srityje jis buvo ypatingas, nes gydytojas visus metus Marijampolės ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje dirbo su COVID-19 pacientais.

– Tai buvo labai sunkus laikas, pareikalavęs daug fizinių ir psichologinių jėgų. Retas gydytojas COVID-19 skyriuje iškęsdavo ilgiau nei tris mėnesius, o aš ištraukiau metus, – pasakojo V. Kočiubaitis, kuriam darbas per pandemiją priminė karo sąlygas.

Tačiau, anot trijų dešimčių patirtį skubiojoje medicinoje turinčio gydytojo, darbas COVID-19 skyriuje jam buvo sudėtingesnis nei realiame kare, nes tiek pacientų srautai, tiek atsakomybė buvo didžiuliai. Gydytoją gelbėjo tik sukaupta ilgametė patirtis priimti sprendimus kritinėje situacijoje.

Skambina net naktį

Koronavirusu sergančius pacientus medikui teko gydyti ir gimtajame Vištytyje. V. Kočiubaitis savo telefono numerį per pandemiją paskelbė viešai ir pacientai jam skambindavo net vidury nakties. Prireikus pagalbos kaimo gydytojas rengdavosi apsauginį kombinezoną ir vykdavo pas COVID-19 pacientus į namus.

– Tuo metu buvo labai svarbu žmonėms suteikti pagalbą vietoje, kad jie neplūstų į ligonines, kurios jau buvo perpildytos, – aiškino V. Kočiubaitis. – Kartais net užtekdavo pakonsultuoti telefonu, kad žmogus nusiramintų ir nevyktų į Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyrių. Juk ten buvo COVID-19 židinys, tad ir nesergantis galėjo užsikrėsti.

Tačiau per pandemiją pasitaikė ir labai sudėtingų koronaviruso atvejų, kai pacientus teko skubiai siųsti į ligoninę ar tris savaites kasdien gydyti namuose.

Kaimo gydytojo telefonas viešas ir dabar, todėl pacientai kartais skambina net naktį, dažnas atskuba tiesiai į V. Kočiubaičio namus.

– Kaimo gydytojas savo pacientams turi būti prieinamas 24 valandas per parą. Negaliu sakyti, kad darbo valandos baigėsi ir pacientą priimsiu tik kitą savaitę. Juk čia gyvena solidaus amžiaus žmonės, turintys daug ligų, tad iškart negavęs pagalbos ligonis gali jos ir nesulaukti, – atviravo V. Kočiubaitis, tarnystę savo krašto žmonėms vadinantis svajonių darbu.

Tiesa, gydytojas sulaukia ne tik savo pacientų skambučių. Jo telefoną radę internete pagalbos kreipiasi net kitame Lietuvos krašte gyvenantys žmonės.

Semiasi įkvėpimo

Gyvenimas Vištytyje gydytojui teikia didelį malonumą, nes mažoje bendruomenėje visi vienas kitą pažįsta, pasitiki, gatvėje sveikinasi, užkalbina. V. Kočiubaitis žino, kad jis drąsiai gali prie vartelių palikti dviratį, o išeidamas iš namų jų neužrakinti.

– Jaučiuosi tarsi visų Vištyčio gyventojų šeimos narys, pas kurį ateinama ne tik gydytis, bet tiesiog pasikalbėti, išsipasakoti. Apie žmones kartais žinau daugiau, nei jų artimieji. Esu jiems ir gydytojas, ir psichologas, ir socialinis darbuotojas, – kalbėjo V. Kočiubaitis, jau svarstantis sukurti romaną, kuriame panaudotų Vištytyje įgytą mediko patirtį.

Gydytojas sako, kad rašyti galintis tik rytais, nes po darbo dienos tam paprasčiausiai nebeturi jėgų. Jis darbuojasi ne tik Vištyčio ambulatorijoje, bet ir Kybartuose, Virbalyje, Kalvarijoje. Savaitgalius medikas leidžia gamtoje – gali valandų valandas paežerėje skaityti knygas, vaikštinėdamas pakrantėmis apmąstyti siužetus naujiems romanams ar tiesiog nerti į vandenį ir plaukti iki pat valstybės sieną žyminčių plūdurų.

Apie tokią romantiką, kokią gydytojas patiria Vištytyje, miestuose dirbantiems V. Kočiubaičio kolegoms galima tik pasvajoti. Todėl gydytojas pripažįsta dabar gyvenantis taip, kaip visada svajojo – dirbantis saviems žmonėms, o laisvalaikiu atsiduodantis kūrybai.