„Santakos“ redakcija gavo emigranto Ramūno laišką. Iš Vilkaviškio kilęs vyras į gimtinę atvyko su draugais, išsibarsčiusiais po visą pasaulį – Daniją, Angliją, Rusiją. Gimtinėje patirtais įspūdžiais kraštietis norėjo pasidalyti su „Santakos“ skaitytojais.
„Prieš kelias savaites trumpam, kaip ir kasmet, grįžau į gimtąjį miestą. Pirmą kartą jis mane nustebino vos išlipusį Vilkaviškio autobusų stotyje. Įspūdingas pastatas, vertas kraštiečių pasididžiavimo. Rytas buvo pakankamai ankstyvas, pusė aštuonių, kavinės tokiu metu nedirba, o smegenys taip reikalavo kofeino dozės… Taip norėjosi puodelio geros kavos, tačiau su bendrakeleiviais tikrai nesitikėjome jos rasti. Labai nustebome, kai stoties pastato erdvėje pamatėme parduotuvėlę „Premo“, o pradarius jos duris pasklido kavos ir šviežių bandelių aromatas. Smegenys ir skrandis padarė milžinišką šuolį…
Netikėdami savo akimis stvėrėme po didelį puodelį kavos ir prisėdome prie lauke sustatytų staliukų. Iš pardavėjos išgirdome, kad neapsakomo skonio kava, kuri atmerkė mums akis ir atgaivino galvą, skrudinta Vilkaviškyje. Taip pat daug sužinojome apie kitas šios parduotuvėlės prekes, kurių gamintojai – mano kraštiečiai. Iškart pasijutau grįžęs į miestą, kur manęs laukia…
Po tokios puikios įžangos su didžiuliu pasididžiavimu draugams aprodžiau senąsias Vilkaviškio gatves, Paežerių dvarą bei kitas renovuotas ar naujai įrengtas erdves. Pasėdėjome miesto aikštėje ant suolelių, nuplovėme dulkes fontano pursluose. Dar tą patį vakarą užsukome į mano vaikystę menantį miesto sodą, palyginome dabartinius pastatus su senose nuotraukose užfiksuotais vaizdais. Buvome kelis kartus maloniai nustebinti ir turėjome pripažinti – Vilkaviškis gyvas ir keičiasi. Gera grįžti ten, kur esi laukiamas“, – laiške redakcijai rašė Ramūnas.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.