Kūrybingos kepėjos raktas į sėkmę – išskirtinės išvaizdos grybukai

Andrius GRYGELAITIS

Maša ir lokys, pimpačkiukai, troliai, įvairios varlytės, pandos, pelėdžiukai, drambliukai, katytės – tai ne tik gyvūnėlių ir populiarių animacinių filmų pavadinimai. Tai kartu ir vilkaviškietės Vilmos Matulaitienės kurti išskirtinio grožio grybukai.

Ieškojo darbo namuose

Feisbuko paskyros paieškos lauke įvedę žodį „Grybukas“ būsite nukreipti į beveik 5, 5 tūkst. sekėjų turintį puslapį, kuriame išvysite daugybę įvairiais pasakų herojais, paukščiais, gyvūnais ar daiktais pavirtusių grybukų. Mažai kas žino, jog visa tai gamina vilkaviškietė V. Matulaitienė.

Anksčiau moteris ne vienus metus dirbo floristikos srityje – Vilkaviškyje turėjo nuosavą gėlių kioską. Vis dėlto sunkus darbas, varginančios sąlygos bei mažas poilsio dienų skaičius Vilmai galiausiai įgriso ir ji nusprendė imtis pokyčių. Iš pradžių jiedu su vyru atidarė drabužių parduotuvę, tačiau po metų suprato, kad ši sritis skirta ne jai – parduotuvę teko uždaryti.

„Augo mažas vaikas, tad norėjosi daugiau laiko praleisti su juo. Ilgai sukau galvą, kuo galėčiau užsiimti neišeidama iš namų. Iš pradžių svarsčiau kepti šakočius, tačiau vėliau supratau, jog noriu save realizuoti gamindama grybukus. Konditerija visada mane traukė“, – prisipažino V. Matulaitienė.

Prireikė nemažai bandymų, kol ji galiausiai išmoko kepti grybukus. Svarbu buvo išgauti ne tik formą, bet ir skonį. Visgi labai greitai vilkaviškietė suprato, kad parduoti savo produkciją nebus lengva. Jos teigimu, konkurencija mūsų krašte tarp grybukų gamintojų – išties didelė.

„Kažkur buvau mačiusi, kad prieš Kalėdas kai kurie kiti kepėjai grybukus paverčia Kalėdų Seneliais, o prieš Velykas – mažais viščiukais. Pagalvojau, kad ir man taip pavyktų padaryti. Visgi mano sesuo pamėtėjo idėją, jog iš grybukų galiu pagaminti bet ką, ne tik šventinius atributus. Ši mintis manęs neapleido, tad po truputį ėmiau ieškoti informacijos, kaip tai padaryti. Prasidėjo naujas eksperimentų laikotarpis“, – prisiminė V. Matulaitienė.

Sėkmė aplankė greitai

Vilkaviškietė užsiregistravo ir į specialius mokymus, tačiau dėl pandemijos šie vis buvo atidėliojami. Kai galiausiai jie įvyko, Vilma jau ir pati neblogai mokėjo, kaip reikia grybukams įkvėpti gyvybės. Vis dėlto moteris neslėpė, kad, nepaisant visko, šie kursai jai vis tiek buvo labai naudingi, padėjo galutinai apsispręsti pradėti naują verslą. Už suteiktas pamokas ji ir šiandien yra dėkinga savo mokytojai Jurgitai. Pastaroji, jau po kurio laiko pamačiusi Vilmos gamintus grybukus, pripažino, kad mokinė pralenkė mokytoją.

Pabaigusi mokymus V. Matulaitienė gavo visus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus bei lygiai prieš metus oficialiai įregistravo naują veiklą.

Pradėjusi į internetą kelti gaminių pavyzdžius vilkaviškietė kaipmat sulaukė neįtikėtinos sėkmės.

„Žmonės grybukus užsakinėja įvairioms linksmoms progoms – vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams, bernvakariams, mergvakariams, kitoms šventėms. Nors kartais išties sunku suspėti įgyvendinti visus užsakymus, tačiau labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę dirbti namuose. Dabar galiu daugiau laiko skirti ir sau, ir savo šeimai. Neslėpsiu, kol mokiausi šio amato, buvo aplankiusios mintys, kad gal tai skirta ne man, tačiau dabar esu labai laiminga, jog vis dėlto nenuleidau rankų“, – sakė pašnekovė.

Klientų idėjos

Didžiąją dalį užsakymų V. Matulaitienė siunčia į kitus Lietuvos miestus, tačiau netrūksta klientų ir iš Vilkaviškio rajono. Jos gaminti grybukai taip pat jau pasiekė nemažą dalį Europos šalių. Visus gaminius moteris pakuoja į specialius maistui skirtus krepšelius, o šiuos sudeda į dėžutes, kuriose keliaudami ilgas distancijas grybukai puikiai išsilaiko. Pati Vilma rekomenduoja grybukus suvalgyti per 3 savaites, tuomet jie būna patys skaniausi.

Pakuotės žymimos simpatišku logotipu, vaizduojančiu panda pavirtusį grybuką. Tai – V. Matulaitienės dukros Airos kūrinys. Netrukus visos gaminių dėžutės bus puošiamos ir prekės ženklu „Pagaminta Vilkaviškyje“.

V. Matulaitienės ruošiamų dėžučių turiniai – skirtingi. Moteris dažniausiai grybukus gamina pagal klientų pageidavimus.

„Yra tekę gaminti policijos, bankininkų, medžiotojų, Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos rinkinius. Nemažai užsakymų susiję su pasakų herojais – Hariu Poteriu, troliais ir daugybe kitų. Labai patinka gaminti metų laikams skirtus grybukus, taip pat tokioms progoms kaip Kalėdos, Velykos, Joninės, Boso, Motinos, Tėvo ar Vaikų gynimo dienos. Idėjas dažniausiai pamėtėja patys klientai, o tuomet jau aš pati bandau jas įgyvendinti. Kartais tenka išties ilgai pasukti galvą. Aišku, yra tokių užsakymų, kurių tenka atsisakyti. Pavyzdžiui, niekaip nesugalvojau, kaip iš grybuko padaryti traktorių. Nors mašinyčių esu padariusi“, – šypsojosi V. Matulaitienė.

Dovana vyrui

Smagiausia vilkaviškietei kurti gyvūnų bei paukščių figūrėles. Ją itin žavi spalvingi gaminiai. Kuriant grybukus būtina turėti ir menininko gyslelę. Moteris svarstė, kad polinkį į meną greičiausiai paveldėjo iš mamos. Įvairių meninių gabumų turi ir visi trys Vilmos vaikai bei sesuo.

Įgyvendinti pirkėjo užsakymą reikia mažiausiai trijų dienų: iškepus grybukus būtina palaukti, kol jie išdžiūsta, o tuomet jau prasideda dažymo bei figūrų formavimo procesai.

Vilkaviškietė iš klientų nuolat sulaukia komplimentų. Neretai žmonės sako, kad šiuos grybukus reikia kolekcionuoti, o ne valgyti. Kiti pirkėjai kepinius giria ne vien už išvaizdą, bet ir už skonį.

„Būna, kad klientai atsiunčia nuotraukų iš savo švenčių, kurias puošia ir mano gaminiai. Smagu sulaukti ir nufilmuotų vaikų reakcijų, išvydus jų mylimų pasakų herojais virtusius grybukus. Visa tai motyvuoja dar labiau stengtis. Gera, kai klientai sugrįžta vėl ir vėl. Pavyzdžiui, viena vilnietė įvairiais grybukais apdovanojo kone visus savo artimuosius. Su kai kuriais užsakovais net tapome draugais. Kartais mėgstu žmones šiek tiek nustebinti – įdedu kokią nors mažą dovanėlę“, – pasakojo pašnekovė.

Vieną iš įspūdingiausių rinkinių ji sukūrė savo vyrui. Jo gimtadienio proga moteris pagamino po grybuką, skirtą kiekvienam gyvenimo etapui. Jai teko padaryti kūdikį, darželinuką, moksleivį, studentą, vedusį vyrą ir netgi vyrą su vaiku ant rankų.

Kol kas apie plėtrą vilkaviškietė negalvoja, tačiau svajonių ir planų turi nemažai. Ji svarsto atidaryti internetinę savo produkcijos parduotuvę, taip pat neatsisako minčių ateityje vesti konditerinių gaminių puošybos mokymus.

„Daug kas nežino ir net nustemba, kad gyvenu Vilkaviškyje. Kai kuriems klientams atrodo, kad kūrėjai gali gyventi tik didmiesčiuose, bet ne mažuose miesteliuose. O iš tikrųjų tereikia tik apsidairyti – talentingų ir kūrybingų žmonių pilna visur“, – šypsojosi pašnekovė.